„Buvo keista, kai po metų tuštumos krūtinėje pajutau kažką tuksint. Šiandien jaučiuosi visiškai sveikas“, – sėdėdamas palatoje ant lovos įtikinėjo N.Maskolaitis.
Jei sveikas, tai kodėl esi čia, ligoninėje? „Čia gyvenu, čia – mano namai“, – šmaikštavo vaikinas.
Išties greit bus metai, kai N.Maskolaitis dienas ir naktis leidžia Kauno medicinos universiteto klinikose. Praėjusių metų gruodžio 21-ąją jam buvo prijungta dirbtinė širdis, su kuria gyveno iki šių metų spalio 13-osios.
Tą dieną atsibudo nebe savo 51-ojoje palatoje, o Reanimacijos skyriuje. Jo gyvybę palaikė nebe prie lovos stovintis didžiulis aparatas, vadinamas dirbtine širdimi, o krūtinėje plakanti donoro širdis. Už tai Nerijus visą gyvenimą bus dėkingas jį iš naujo padovanojusiems medikams ir donoro artimiesiems.
Nebegirdi įkyrių garsų
„Kai prabudau, pirmiausia pamačiau, kad sienos – nebe tos. Negana to, atrodė, kad esu labai mažas ir liesas. Gal todėl, kad ant krūtinės ir pilvo jau nieko nebuvo“, – vis dar stebėjosi 22 metų vaikinas.
Ištisus metus jį slėgė įvairi aparatūra. Dabar, ypač kai lieka vienas, ausyse dar suspengia tyla – jokių monotoniškų tvinksnių, kurie pulsuodavo visoje palatoje dieną naktį, skleidžiami didžiulio aparato – dirbtinės širdies. Kiek mažiau šie garsai įkyrėdavo koridoriuje, kur N.Maskolaitis mėgo leisti dienas, arba lauke, kai retkarčiais savo dirbtinę širdį išsiveždavo į klinikų kiemą.
Taip vaikinas gyveno beveik metus, nuo to laiko, kai gydytojai diagnozavo širdies nepakankamumą.
N.Maskolaitis susirgo staiga. Kai pernai rudenį pasijutęs prastai nuėjo pas gydytojus Jurbarke, jį ėmė gydyti nuo bronchito. Sveikatai negerėjant paprašė siuntimo į Kauną, bet negavo. Gydytojai sakė, esą kolegos kauniečiai juoksis, kad Jurbarke tokios ligos pagydyti nemoka. Tik Veliuonos ambulatorijos gydytoja, į kurią vaikinas kreipėsi, įtarė širdies ligą ir iškart išsiuntė jį į Kauną.
Kantriai laukė operacijos
Dirbtinę širdį N.Maskolaičiui prijungė praėjusių metų gruodį, prieš Kalėdas. Šią datą vaikinas laiko antrąja savo gimimo diena. Kitaip, sako, būtų numiręs. Žinojo, kad su dirbtine širdimi amžiaus nenugyvens ir svajonės baigti Kauno technologijos universitetą neįgyvendins. Nepyko, kai kilus sujudimui gydytojų kabinetuose ir koridoriuose sužinodavo, kad yra donoro ðirdis, bet – ne jam.
„Palauksiu, niekur neskubu“, – dar visai neseniai „Kauno dienai“ sakė N.Maskolaitis.
Tą dieną, kai išgirdo gydytojus kalbant apie būsimą donorą, dar kartą įsižiebė viltis: gal ši širdis bus skirta jam? Sprendimo vaikinas laukė dvi valandas. Kaip prikaustytas sėdėjo koridoriuje ant suolo prie savo palatos durų. Tuomet atėjo gydytoja Loreta Jankauskienė ir pasakė: „Nerijau, eik ruoštis operacijai.“ Dirbtinė širdis negalėjo suvirpėti, o ir ką ten ruoštis, metus laukus?
„Išsimaudžiau duše, išgėriau vaistus. Į operacinę nuėjau pats, atsiguliau ant stalo, ir viskas“, – ramiai lyg apie eilinį įvykį pasakojo N.Maskolaitis. Į operacinę jį palydėjo tėvas. Apie transplantaciją jis išgirdo pirmas iš artimųjų – ėjo aplankyti sūnaus ir jau buvo klinikose, kai paskambino Nerijus ir pranešė džiugią žinią.
Teliko užgyti žaizdoms
Laukdamas operacijos N.Maskolaitis tvirtino jos visiškai nebijantis, o dabar prisipažino, kad buvo drąsesnis, nei tikėjosi. Praėjus parai po operacijos gydytojai leido ligoniui atsistoti ir apeiti aplink lovą. Reanimacijos skyriuje N.Maskolaitis praleido tik penkias dienas, kai kiti jo likimo broliai iš sunkios būsenos vaduojasi daug ilgiau.
Dabar, praėjus mėnesiui po operacijos, N.Maskolaitis jaučiasi puikiai. Į sanatoriją, kur siunčiami visi ligoniai po analogiškų operacijų, važiuoti dar negali, nes nesugijusios žaizdelės, likusios nuo kateterių. „Taip būna nuo dirbtinės širdies. Dėl jos labiau bijome ir infekcijų, ir galimo kraujavimo, todėl Nerijus dar pas mus“, – paaiškino gydytoja kardiologė L.Jankauskienė. Ji džiaugėsi, kad N.Maskolaičiui, vienam jauniausių kardiochirurgų pacientų, operacija pavyko labai puikiai. Praėjus vos dvylikai valandų ligonis kvėpavo pats, jo organizmas visiškai nesipriešino svetimam organui.
Kas begali būti geriau? Operacijos, kurią atliko kardiochirurgų brigada, vadovaujama profesoriaus Rimanto Benečio, ir žmonių, paaukojusių mirusio artimojo širdį, dėka išgelbėta dar vieno sunkaus ligonio gyvybė.
Šiemet Kauno medicinos universiteto klinikose atliktos penkios širdies persodinimo operacijos.
