Dar vienas naujai gimusysis - 44-erių vyras, kuriam donoro širdis Kauno medicinos universiteto klinikose (KMUK) persodinta rugsėjo 2-ąją.
Nors jis sparčiai sveiksta, bet dar tebegydomas intensyvios terapijos skyriuje ir medikai saugo jo ramybę nuo pašalinių.
Vien per pastarąją savaitę dviejų KMUK mirusių ligonių artimųjų paaukotos širdys suteikė naują visavertį gyvenimą dviem beviltiškiems ligoniams. Be donorų jiems jau negalėjo padėti niekas: nei profesionaliausi gydytojai, nei milijardai litų, jei jų ir turėtų.
Po transplantacijos
„Esu labai laimingas“, - sakė E.Zymonas, vakar atvykęs į Kauno klinikas. Dar koridoriuje jis sutiko savo gydytoją Loretą Jankauskienę. Ši, jį pamačiusi, nušvito plačia šypsena, lyg būtų sulaukusi brangiausio svečio. „Mes nuoširdžiai pamilstame kiekvieną savo ligonį, jaudinamės dėl jo sėkmių ir nesėkmių. Kuo ilgiau jis pas mus gydosi, tuo labiau susigyvename“, - kalbėjo gydytoja.
E.Zymonas, kuriam donoro širdis buvo transplantuota birželio 6 d., mėnesį praleido Klinikose, po to 18 dienų – sanatorijoje Druskininkuose. Tiek laiko jis buvo prižiūrimas medikų. Dabar atvažiavo pasitikrinti sveikatos. Vienas sudėtingiausių jo vakar laukusių tyrimų – širdies raumens biopsija imuniniams rodikliams nustatyti. Jei organizmas priešinasi naujam svetimam organui, skiriama daugiau imuninę sistemą slopinančių vaistų. Tačiau negalima leisti imunitetui nusilpti, todėl reikia dažnai atlikti tyrimus ir koreguoti vaistus, aiškino gydytojai.
Nori dirbti
„Kasdien tenka išgerti po saują tablečių, gal kokias dvidešimt penkias. Neskaičiavau, tai visai nesvarbu, viskas gerai“, - tvirtino Egidijus. Apetitu nesiskundžia, nors valgo ne bet ką. Svarbiausia, kad jis gyvena. Vėl tvarkosi namuose, žvejoja. Labai norėtų dirbti, bet medikų komisija Tauragėje dar prieš operaciją nustatė, kad jis darbingas tik 20 proc. „Kas mane su tokia pažyma ims, o lengvų darbų Raseiniuose nėra“, - guodėsi vyriškis. Anksčiau jis dirbo mechanizatoriumi, gamyboje.
Donorinio organo Egidijus laukė neilgai, nors sirguliavo jau nuo septyniolikos metų. Liga paūmėjo šių metų pradžioje. Kai sužinojo, kad kitos išeities pasveikti ir gyventi, išskyrus transplantaciją, nėra, nerimavo: ar prabus po operacijos, ar prigis svetima širdis, kaip ji paveiks jo mąstyseną, jausmus? Šiandien vyrui juokingos šios mintys, nes nepasikeitė niekas, tik savijauta – daug geresnė.
Reta Egidijaus kraujo grupė, o ji turi atitikti donoro, suteikė jam pirmenybę prieš kitus laukiančiuosius. „Pastaruoju metu pasitaiko vien retų kraujo grupių donorų“, - konstatavo gydytoja L.Jankauskienė.
Savo donoro artimųjų E.Zymonas neieškojo ir neketina to daryti. „Nenoriu jaudinti tų gerų žmonių, aitrinti jų skausmą“, - taip savo apsisprendimą paaiškino jaunas vyras. Jis gyvena su mama. Į klausimą, ar dabar jis yra sūnelis lepūnėlis, Egidijus atsakė: „Aš mamą lepinu – ji juk vyresnė.“
Laimės metai
Penkiasdešimtmetis kaunietis Remigijus O., vienos mokslo įstaigos vadovas, parašė dvi mokslo ir mokomąsias knygas, skaito paskaitas studentams, o jo darbo komandiruočių maršrutai veda į tolimiausias šalis.
„Aš - Kauno rekordininkas“, - juokavo vyras. Po mėnesio bus penkeri metai, kai jis gyvena tarsi iš naujo. Tiek laiko krūtinėje plaka nebe jo, o kito žmogaus širdis.
Vakar Remigijus apsilankė KMUK. Visų atliktų sveikatos tyrimų rezultatai – geri. Po organų transplantacijos Klinikų pacientai konsultuojami be eilės, bet Remigijus tuo nemėgsta naudotis. Jaučiasi gerai, todėl gali palaukti, o ir apskritai nemėgsta privilegijų.
„Gyvenimas tikrai yra labai gražus“, - tikino Remigijus, savo asmenine patirtimi bandydamas nuimti nuo šios frazės banalumo etiketę. Tiesa, jis visąlaik buvo laimingas, jam nepaprastai sekėsi, kol neužklupo sunki liga. „Kai gydytojai tiesiai šviesiai pasakė, kad mane gali išgelbėti tik širdies transplantacija, nedvejodamas jai pasiryžau. Mano tėtis nuo širdies ligos mirė būdamas 52-ejų, močiutė – 46-erių. Buvau pasiryžęs priimti iššūkį savo sveikatai ir aš, be to, pasitikėjau gydytojais“, - penkerių metų praeitį prisiminė Remigijus O.
Šiandien jis – žvalus, energingas, laimingas žmogus. Sulaukė vaikaičio, jo profesinė ir mokslinė veikla įvertinta valstybine mokslo premija. „Liga ir akistata su mirtimi padėjo perkainoti gyvenimo vertybes, kurių didžiausios yra šeima, artimi žmonės“, - tvirtai įsitikinęs Remigijus.
Gyvena ligoninėje
Savo likimo draugų naujo gyvenimo istorijomis nuoširdžiai džiaugiasi jau devintą mėnesį KMUK tikrąja to žodžio prasme gyvenantis Nerijus Maskolaitis. Per tą laiką jis tik du kartus trumpam buvo parvažiavęs į gimtąją Raudonę Jurbarko rajone: į vyriausiojo brolio vestuves ir dar kartą. „Ligoninėje nenusibodo, ji man – kaip namai“, - sakė Nerijus, net savo gimimo dieną paminėjęs palatoje – su tortu ir gėlėmis atėjo visa šeima: tėvai, broliai, sesuo. Ji aplanko beveik kasdien. „Turėjau vieną, po to – kitą draugę, bet kam aš joms dabar toks reikalingas“, - liūdnai ištarė Nerijus. Liepos 27-ąją jam sukako 22-eji.
Vakar nuo pat ryto Nerijus „draugavo“ su kompiuteriu. Kartu su sese Aida tvarkė banko sąskaitas. Po to žiūrėjo filmą, internetu bendravo su draugais. Žaidimų nemėgsta. Aida sakė, kad ligoninės maisto Nerijus beveik nevalgo – jam vis neša ir neša artimieji iš namų.
Tai kodėl jis pats neina namo? Sunku būtų toli nueiti: jau devintas mėnuo Nerijus gyvena su dirbtine širdimi. Tai didžiulis aparatas ant ratukų, prie kurio prijungti laidai implantuoti Nerijaus krūtinėje. Rankoje – kateteris, per kurį iš kitos dėžutės, tiksliau prie jos pritvirtinto švirkšto teka vaistai. „Per valandą suteka vienas mililitras, o reikia dvidešimt“, - paaiškino ligonis, pats prisijungęs laidukus. „Po operacijos buvo prijungti keli kateteriai ir vaistai tekėjo lyg upeliais“, - pridūrė A.Maskolaitytė.
Gydė bronchitą
Operacijos, kai buvo prijungta dirbtinė širdis, Nerijus neatsimena. Prieš ją gyveno kaip sapne, po to jaučiasi prabudęs tik po mėnesio. „Gal ištiktas komos buvau?“ - svarstė Nerijus. Kai prabudęs pajuto, kad ant pilvo - didžiulis svoris ir kažkas daužosi, nustebo. Pamatė aparatą lovos gale. Jo skleidžiamo širdies tvinksnių garsą, su kuriuo dabar susigyveno ir nebegirdi, tuomet taip pat ne iškart išgirdo. „Kai kalbėjo apie operaciją, galvojau, kad įdės donoro širdį, todėl ir nustebau prabudęs“, - dabar juokiasi vaikinas.
Tai buvo pernai prieš pat šv.Kalėdas. Nei jų, nei Naujųjų metų Nerijus neprisimena, tačiau yra labai dėkingas Kauno klinikų medikams už išgelbėtą gyvybę.
Vaikinas susirgo staiga. Kai pernai rudenį pasijuto prastai ir nuėjo pas gydytojus Jurbarke, jį gydė nuo bronchito. Kai nesveikdamas paprašė siuntimo į Kauną – nedavė, sakė, kauniečiai juoksis, kad Jurbarke tokios ligos gydyti nemoka. Tik Veliuonos ambulatorijos gydytoja, į kurią kreipėsi, įtarė širdies ligą ir iškart išsiuntė į Kauną.
Lauks, kiek reikės
“Palauksiu, niekur neskubu”, - atsakė N.Maskolaitis, paklaustas, kaip reaguoja į tai, kad vis dažniau aukojamos širdys kliūva vis ne jam. Iki šiol nebuvo tinkamo donoro, nors jo kraujo grupės gyventojų yra daugiausia.
Nerijus operacijos nebijo. “Žinau, kad ji bus sunki, žinau, kas gali nutikti, bet nieko nebijau”, - tvirtino. “Esu ramus, toks likimas man duotas”, - subrendusio žmogaus balsu savo mintimis dalijosi 22-ejų metų vaikinas. Jis svajoja apie studijas universitete, nes yra baigęs kolegiją, žada savarankiškai tobulinti anglų kalbą.
“Ši liga man – gyvenimo pamoka. Dabar aš apmąstęs savo gyvenimą toli į priekį, nors mažai kas tai daro”, - tikino vaikinas.
Dar viena gyvenimo pamoka Nerijui – laimingi likimo draugai. Vakar Egidijus, atvažiavęs iš Raseinių, pirmiausia nuskubėjo į Nerijaus palatą. Jie nuolat kalbasi telefonu, tapo tikrais draugais. Jie gyvena, ir Nerijus gyvens ne tik su dirbtine, bet ir su nauja širdimi. Tereikia jos sulaukti.
Pasaulio medicinos mokslininkai pastaruoju metu labai sparčiai vysto genų inžineriją. Į ją dedama daug vilčių sunkioms ligoms įveikti.
