Kaunietė Laima Paknienė pirmuosius ligos požymius pajuto prieš penkiolika metų. Kai aptemo sąmonė ir parklupo gatvėje, ji labai neišsigando – manė, gal pervargo, nes daug dirbo, ilgai buvo saulėje. Kai po kelių mėnesių priepuolis pasikartojo ir moteris buvo nugabenta į ligoninę, susirūpino ne juokais. Po išsamių tyrimų gydytojai konstatavo: trisdešimtmetė serga epilepsija.
„Priepuoliai kartojasi maždaug kartą per mėnesį. Iki tol jaučiuosi sveika, tik nuolat gyvenu baimėje, kad jie neištiktų darbe ar viešoje vietoje, – pasakojo moteris. – Ne visi, matydami ištiktąjį epilepsijos priepuolio, skuba padėti. Daugelis mūsų šalinasi, lyg būtume raupsuotieji. O aplinkinių supratimas, pagalba prasidėjus priepuoliui labai reikalingi. Juk kiekvienas gali atsidurti mūsų vietoje.“ Moterį nenusiminti skatina namiškiai – vyras ir vaikai visada ją užjaučia. Bendradarbiai sunkią minutę irgi kolegės nepalieka vienos.
Provincijoje gyvenanti 24 metų Asta į Kauno medicinos universiteto Neurologijos klinikos medikų globą pateko būdama dešimties. Visus tuos metus tėvai nenuleido rankų, rūpinosi, kad dukra stropiai gertų vaistus, laikytųsi režimo ir kartu gyventų visavertį gyvenimą. „Baigiau mokyklą, paskui neakivaizdžiai – universitetą. Dirbu, nepasiduodu, nors psichologiškai gyventi su šia liga nelengva“, – tvirtino Asta.
Reikia ir psichologo pagalbos
Panevėžietė Daiva Kuodienė, vadovaujanti Tėvų ir globėjų, auginančių epilepsija sergančius vaikus draugijai, gerai žino, ką reiškia namuose turėti tokį ligonį. Jos aštuntokas sūnus epilepsija serga penkerius metus.
„Mūsų giminėje epileptikų nebuvo, vaikas šios ligos negalėjo paveldėti. Susirgo staiga ir netikėtai. Sūnui bręstant priepuoliai retėja, tikimės, gal pavyks visai atsikratyti šios ligos“, – vylėsi motina. Ji priminė, kad negalima sergančiųjų uždaryti tarp keturių kambario sienų, o reikia stengtis, kad jie neatitrūktų nuo bendraamžių, turėtų mėgstamą užsiėmimą. Epileptikų vaikų tėvams taip pat reikia moralinės bei psichologinės paramos.
Daugeliui tėvų sunku susitaikyti su netikėtai vaikus užklupusia liga. Dažnai ši diagnozė suprantama kaip didžiulis likimo smūgis.
„Mes, tokio paties likimo tėvai, stengiamės bendrauti, palaikyti vieni kitus. Tačiau mums trūksta žinių apie gydymo naujoves. Be to, pedagogai, kurių klasėse mokosi tokie ligoniai, ne visada pasirengę jiems padėti“, – sakė D.Kuodienė.
Ligos priežastys įvairios
Epilepsija, nepriklausomai nuo amžiaus ir lyties, serga maždaug vienas procentas Lietuvos gyventojų.
„Tai – neurologinė liga, kurios metu pažeidžiamos galvos smegenų ląstelės. Priepuolio metu kurioje nors galvos smegenų dalyje ar net visose smegenyse įvyksta stipri elektros iškrova, sutrikdoma normali smegenų veikla. Tai įvyksta dėl įvairių priežasčių – įgimtų, genetinių, gali būti ir dėl smegenų uždegimo, aukštos temperatūros, traumų, auglių, insultų komplikacijos pasekmė“, –aiškino Kauno medicinos universiteto Neorologijos klinikos profesorė Milda Endzinienė.
Epilepsijos požymiai pasireiškia nevienodai: priepuoliai gali būti labai dažni ir labai reti, sąmonė sutrikti trumpam arba ilgesniam laikui. Vienus priepuoliai pradeda kamuoti nuo ankstyvos vaikystės, kitus – sulaukus jau brandaus amžiaus. „Tačiau ne visi, kuriuos ištinka traukuliai, yra epileptikai. Svarbu laiku nustatyti diagnozę, ligonį gerai ištirti. Nuo tikslios diagnozės priklauso ir gydymo sėkmė“, – teigė Lietuvos epileptologijos draugijos prezidentė, KMU Neurologijos klinikos profesorė Nerija Vaičienė.
Kartais, ypač jei liga paveldėta, ji išaugama, bėgant metams priepuoliai išnyksta. Tačiau kai kurie ligoniai sau pakenkia nenorėdami pripažinti diagnozės ir nevartodami vaistų. Tada liga progresuoja. Pripažinti ligos dažniausiai nenori jauni žmonės, nes sergant epilepsija draudžiama vairuoti automobilį.
Lietuva – viena iš nedaugelio Europos Sąjungos šalių, kurioje epileptikams neleidžiama vairuoti.
Svarbu apsaugoti nuo traumų
KMU Neurologijos klinikos Vaikų neurologijos skyriuje iš 1 000 per metus gydytų ligonių maždaug pusė sirgo epilepsija arba ši diagnozė jiems buvo įtariama.
Vaikai ir jų tėvai gyventi su liga čia pratinami epileptikų mokyklėlėje. Slaugytojos Virginija Uksaitė ir Nijolė Lukoševičiūtė sergantiesiems padeda įveikti priepuolių baimę, o sveikuosius moko suteikti pirmąją pagalbą.
Ištikus epilepsijos priepuoliui medikai pataria ligonį pirmiausia apsaugoti, kad nesusižeistų. .„Nereikia daryti dirbtinio kvėpavimo, nes tai jam nepadės. Geriau priepuolio ištiktąjį paverskime ant šono, atlaisvinkime apykaklę – taip neleisime jam užspringti, išlaisvinsime kvėpavimo takus. Jokiu būdu negalima nieko kišti į burną“, – aiškino gydytoja M.Endzinienė.
Kol priepuolis praeis patariama nepalikti žmogaus vieno. Jei traukuliai tęsiasi ilgiau nei penkias minutes arba priepuolis pasikartoja, reikėtų kviesti greitąją medicinos pagalbą.
Epileptikai privalo gerai išsimiegoti, nepervargti. Nereikėtų ligonio staigiai žadinti, nes tuo galima išprovokuoti priepuolį. Sergantiesiems šia liga ypač pavojinga vartoti alkoholį.
Tėvai apie vaiko ligą būtinai turėtų informuoti mokytojus. Jei priepuoliai nėra labai dažni, medikė pataria neskubėti savo vaiko izoliuoti nuo bendraamžių ir prašyti skirti namų mokymą.
Daugelis epilepsijos ligonių gali sportuoti, tačiau renkantis sporto šaką svarbu atsižvelgti į tai, kaip dažnai kartojasi priepuoliai, kas juos sukelia, kaip vartojami vaistai.
Ne tik medicinos problema
KMU Neurochirurgijos klinikos Galvos smegenų chirurgijos Epilepsijos sektoriaus vadovas Arūnas Žobakas teigė, kad epilepsija – ne tik medicinos, bet ir socialinė, psichologinė problema. Epilepsija sergantį žmogų kankina beviltiškumas, baimė, abejonės, pyktis. Ligonis tampa uždaras, nenori bendrauti, slepia savo ligą. Ypač sunku epileptikams įsidarbinti.
„Valstybė turėtų garantuoti ne tik sergančiųjų epilepsija gydymą, bet ir jų reabilitaciją, taip pat reikėtų padėti jiems įsitraukti į visuomenę“, – kalbėjo gydytojas. – Šie ligoniai neretai yra ignoruojami. Sergantieji turėtų burtis į savitarpio pagalbos grupes, tačiau jų yra tik viena kita.“
Neurochirurgas A.Žobakas paaiškino, kad epileptikams gali padėti ir chirurginis gydymas, tačiau Lietuvoje tokios galimybės kol kas neišnaudojamos. Mūsų šalyje tokių operacijų padaryta tik per 300.
Kai kurios epilepsijos formos nepasiduoda jokiam medikamentiniam gydymui. Operaciniu būdu pašalinus ligos židinį – tam tikrą smegenų dalį – ligonis gali visiškai pasveikti.
