G.Paulauskienė sako, jog apie antisanitarinę jos vadovaujamo kabineto būklę ji nė kalbėti nebegalinti, – širdis krauju apsipila. O ką naujo ir bepasakysianti, jei užtenka net neišmanėlio žvilgsniu pažvelgti į patalpas, kurios daugiau nei du dešimtmečius nematė remonto, kur laboratorijoje nėra ventiliacijos, o technikai dūsta nuo dulkių bei cheminių medžiagų kvapų.
Tose pačiose patalpose čia dirbantys žmonės ir pietauja, nes nėra nė mažiausios patalpėlės net arbatai atsigerti, visus laisvus kampelius prisikrovė aparatūros. Protezavimo kabinetas įkurtas tipinio senos statybos daugiabučio antrajame aukšte, kur nėra net įvažiavimo invalidams. Aptrupėjusiais laiptais į kabinetą ant rankų nešamas invalidas – laiptinės kasdienybė. Gydytoja Gražina sako, jog apie kabineto sanitarinę būklę jai šiandien skaudu ir pikta kalbėti. Mat kabinetui jau seniausiai yra surastos erdvios, visus reikalavimus atitinkančios patalpos Visuomenės sveikatos centre, tačiau jau dvejus metus jos stovi tuščios, nes Sveikatos apsaugos ministerija niekaip nesugeba sutvarkyti popierėlių, kad patalpos iš vienos įstaigos pereitų kitos įstaigos žinion, nors abi tos įstaigos priklauso tai pačiai Sveikatos apsaugos ministerijai.
Kelmės savivaldybės Ekonomikos skyriaus vedėjas Vytautas Vileikis sako, jog protezavimo kabineto perkėlimas jau pasiekė visus biurokratizmo rekordus: „Kai radome kabinetui tinkamas laisvas patalpas, kreipėmės su oficialiu prašymu į ministeriją, kad mums būtų suteikta teisė tomis patalpomis disponuoti, nesvarbu, kokia tai būtų forma. Iš pradžių TEN nusprendė, jog tas patalpas perduos mūsų nuosavybėn. Valio! Bet netrukus gavome žinią, jog taip esą negalima. Girdi, geriau būtų, jei patalpos būtų perduotos pasitikėjimo teise. Gerai, tebūnie pasitikėjimo. Vėl klausimą svarstome rajono tarybos posėdyje, vėl su viskuo sutinkame, kad tik greičiau... Deriname... deriname... ir vėl, pasirodo, viskas negerai. Sako, reikėtų perduoti tiesiogiai viešajai įstaigai. Ir vėl prasidėjo derinimai. Ir taip – dveji metai. Skaudu ir liūdna, bet taip yra“.
Pakalbintas ligoninės vadovas Rimtautas Kavaliauskas, tik atsidūsta: kiek kartų pats važiavęs, kiek tų derinimų buvę, bet sėdi TEN it dzeusai ant Olimpo ir, panašu, jog provincijos bėdų nė nesupranta. „Aš tą vilkinimą dar suprasčiau, jei patalpas reikėtų gauti iš kitos valstybės. Galėtų tas klausimas kiek užtrukti, bet, žinoma, ne dvejus metus – jei, tarkim, Žemės ūkio ministerija jas turėtų perduoti mūsiškės ministerijos žinion. Bet dabar, kai viskas vienose rankose...“ Beje, Aplinkos apsaugos agentūra į tą patį Visuomenės sveikatos centro pastatą jau seniai įsikėlė, nors tai – jau kitos ministerijos įstaiga.
Dar derina
Sveikatos apsaugos ministerijos Apskaitos skyriaus darbuotoja Renata Gražulevičienė VL patikino, jog viskas būtent taip ir yra, kaip dūsauja kelmiškiai, bet dabar reikalai jau pajudėję. Dabar jau viskas iškeliavę į Vyriausybę, bet kiek laiko Vyriausybėje nagrinėjimas užtruks, ji negalinti pasakyti. „Dar „nepraėjo“ sekretorių ir iš kanceliarijos mes dar negavome pastabų. Iš sekretorių posėdžio svarstymas keliaus į Vyriausybę. O kiek ten užlaikys, iš kur mums žinoti.“ R.Gražulevičienė sakė, kad tuos parašiukus surankioti nesą taip paprasta, kaip galį pasirodyti, nes specialistai būna ir išvykę, ir atostogos pasitaiko. O ir iš viso, ne vienų kelmiškių bėdos ministerijon ateinančios.
Kelmiškiai dar turi
Kelmiškiai, laimei, ondotologų dar turi. Turi jie ir ortodontę Gražiną, vienintelę ir nepakeičiamą. Bet kas bus, kai ji išeis į pensiją, kuri jau nelabai toli, ar, sergėk Dieve, kas nors jai dar anksčiau atsitiks?
Sveikatos apsaugos ministerija taip ir nepasirūpino, kad specialistai pasiektų ir rajonus, kad jie neišbėgtų į užsienį. Ką ten kalbėti apie rajonus... Antai Šiaulių odontologijos poliklinikoje vaikai net neberegistruojami į eilę dantų plokštelėms dėti, nes eilė – jau ketveriems metams. Poliklinikoje dirba tik du ortodontai, o jų paslaugos šiuo metu laukia apie du tūkstančius vaikų.
Pasak Šiaulių savivaldybės Sveikatos skyriaus vedėjos Jolantos Stirbienės, nors ortodonto paslaugas nemokamai turėtų gauti visos apskrities vaikai, tačiau ką bekalbėti apie provinciją, jei tų paslaugų negauna net šiauliečiai. Gerai, jei tėvai išgali savo vaiką nuvesti pas privatų specialistą, bet kiek tokių turčių šiandien yra, o ypač kaime? Be to, kodėl už nemokamą gydymą reikia mokėti net vaikams? Tuo tarpu Kelmėje dar yra specialistų, kurie turi labai gerų norų, bet ministerija per porą metų nesugeba sudėlioti net parašiukų, kad tie norai būtų įgyvendinti.
Bedančių karta
Gydytoja G.Paulauskienė sako, jog jai esą liūdna dėl mūsų vaikų ateities. Sako, šiandien daugelis nė nesuvokia, kokias dvasines kančias patirs šiandienos „kapladančiai“, kai suvoks, jog suaugusio žmogaus dantų koregavimas yra visai ne tas pat, kas būtų padaryta vaikystėje.
„O vaikų burnytės šiandien yra tragiškos. Ar ne paradoksas: prieš daugelį metų, kai ir medžiagos, ir aparatūra šiandienos akimis buvo tiesiog pasibaisėtini, vaikų dantukai buvo daug sveikesni, dailesni, nes mokyklose stomatologai profilaktiškai buvo tikrinami dantukai, lengvai buvo prieinamos mūsų paslaugos. O dabar? Tavo dantys – tavo problema. Bet man ir dėl svetimų dantų širdį skauda.“
