Pasakojama įvairiausių istorijų, kai žmonėms su persodinta širdimi pakinta charakteris. Tie pasakojimai vertinami labai prieštaringai: vieni sako, kad tai - sensacijų ieškojimas, kiti tiki pasakojimų realumu.
Beveik prieš metus Prienų rajono gyventojui keturiasdešimt penkerių metų Linui Markauskui Kauno medicinos universiteto klinikose (KMUK) profesoriaus Rimanto Benečio vadovaujama medikų brigada persodino avarijoje žuvusio jauno vaikino širdį. Sveikstantis po operacijos L.Markauskas tvirtino, kad su svetima širdimi krūtinėje jaučiasi kaip ir su sava, tik stebėjosi, kad po transplantacijos pasikeitė jo valgymo įpročiai: anksčiau nemėgo pieno, o po transplantacijos vieni skaniausių tapo pieniški produktai.
Keturiasdešimt septynerių metų klaipėdietis Petras Vidmantas po širdies persodinimo operacijos praėjus jau daugiau kaip metams tvirtina, kad savyje nejaučia jokių kardinalių pasikeitimų ar svetimų įpročių.
“Būna, kad žmonių charakteriai keičiasi po sudėtingos operacijos, patyrus didelį stresą, todėl nenuostabu, kad tai atsitinka po ypatingo įvykio - širdies persodinimo, - “Kauno dienai” teigė P.Vidmantas. - Juk pradėjus gyventi su persodinta širdimi gyvenimas staigiai keičiasi: nebegalima sunkiai dirbti, tenka taikytis prie aplinkos, atsisakyti kai kurių pomėgių, jei jie reikalauja daugiau jėgų.”
P.Vidmantui gydytojai “prirašė” pasivaikščiojimus, žvejybą, poilsį gamtoje. Buvęs tolimųjų reisų vairuotojas jau priprato prie naujo ritmo ir džiaugiasi gyvenimu.
“Dabar aš normaliai vaikštau, kvėpuoju, naktimis miegu, o prieš operaciją varginantis dusulys trukdė kvėpuoti net gulint, todėl tekdavo miegoti sėdomis. Net implantavus širdies stimuliatorių sveikata tik prastėjo”, - prisiminė P.Vidmantas.
Jis buvo pirmasis Lietuvoje, kuriam donoro širdis transplantuota vietoje dirbtinės. Su pastarąja vyras gyveno pusantrų metų. 2006 metų vasario 2 d. Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose profesorius Vytautas Sirvydis P.Vidmantui persodino 27-erių metų donoro širdį.
“Širdis tapo sava, - dabar tvirtina P.Vidmantas, septynerius metus kovojęs su liga už išgyvenimą. - Dėkoju Dievui, kad esu gyvas, medikams - kad pasisekė operacija ir, žinoma, šeimai, kuri padovanojo mirusio artimo žmogaus širdį. Kalbėjausi su kunigu ir psichologu, kaip turėčiau priimti šią Dievo dovaną, kaip susitaikyti su tuo, kad kažkas kitas neteko gyvenimo, o išgelbėjo mane, pasmerktą myriop. Aš galiu tik įsivaizduoti netekties skausmą tų, kurie prarado savo vaiką, bet suprato, kad dovanodami jo širdį išgelbės kito žmogaus gyvybę.”
Gyvenimas gali sugriūti kaip kortų namelis
Keturiasdešimt septynerių metų jonaviškei Nijolei Špakauskienei širdis transplantuota prieš metus. Jai buvo persodinta jauno vyriškio širdis. Moteris netiki, kad su donoro organu galima perimti ir jo pomėgius ar charakterį.
“Esu tokia, kokia buvau. Nepastebėjau savyje jokių kitų įpročių. Myliu tuos žmones, kuriuos mylėjau. Jei pakeistų smegenis, gal kas nors žmoguje ir pasikeistų, bet juk širdis - tai pompa, kuri paprasčiausiai organizme pumpuoja kraują. Tai, kad po vienos operacijos kažkodėl norisi valgyti saldžiai, o po kitos - rūgščiai, turbūt ne nuo donoro įpročių priklauso, o dėl to, kad “supjausto” organizmą ir jis į tai reaguoja”, - mano N.Špakauskienė.
Moteris tvirtina, kad po tokių išgyvenimų įvyksta kardinalių pasikeitimų gyvenime - keičiasi mąstymas, perkainojamos vertybės.
“Po širdies transplantacijos labiau vertinu gyvenimą, - prisipažįsta N.Špakauskienė. - Kvaila ir juokinga, kai žmonės draskosi dėl pinigų, nes visi esame svečiai šioje žemėje ir nežinome, kiek gyvensime. Pinigų reikia tiek, kad pragyventum, galėtum minimaliai kažkur išvažiuoti pailsėti. Iki 44 savo gyvenimo metų buvau sveika ir kupina energijos, tačiau gyvenimas gali subyrėti kaip kortų namelis. Kad jis nesubyrėjo, kad vaikštau, normaliai gyvenu, esu labai dėkinga profesoriui Vytautui Sirvydžiui ir kitiems gydytojams. Lenkiuosi jiems iki žemės ir visiems sakau, kad donorystė - šventas reikalas, nes nuo ligos niekas neapdraustas.”
Buvusiai matematikos mokytojai buvo svarbi karjera, ji dirbo daug ir negailėdama jėgų. Dabar N.Špakauskienė porą mokinių moko namuose, daug skaito, lanko draugus ir gimines. Kiekvieną vakarą prieš miegą moteris pasimeldžia už savo donorą.
Tarp realybės ir išgalvotų istorijų
Apie pojūčius žmonių, kuriems buvo transplantuota širdis, gausu straipsnių užsienio spaudoje.
Plačiausiai nuskambėjo amerikietės Silvijos Kler istorija. Jai buvo persodinta širdis ir plaučiai. Apie savo išgyvenimus po transplantacijos ji parašė knygą. Buvusi šokėja teigė, kad po operacijos netikėtai pajuto potraukį alui ir vištienos kepsneliams, nors anksčiau jų niekuomet nemėgo. Moteris tvirtino išsiaiškinusi, kad vaikinas, kurio širdis jai buvo persodinta, žūdamas jų turėjo kišenėje.
Pagyvenęs kaukazietis, persodinus jam jauno afrikiečio širdį, pamėgo klasikinę muziką. Vyras sužinojo, kad jo donoras buvo muzikantas ir žuvo avarijoje, prie krūtinės spausdamas smuiką.
Neapolio gyventoja Silvana Peska padavė į teismą chirurgą, persodinusį jai širdį. Operacija buvo sėkminga, tačiau moteris tvirtino, kad po transplantacijos ji labai pasikeitė. Buvusi linksma Silvana tapo liūdna, ją ėmė kamuoti depresijos priepuoliai. Moteris tvirtino išsiaiškinusi, kad jai buvo persodinta širdis vyro, kuris nusižudė dėl nelaimingos meilės.
Ši tema mėgstama ir grožinės literatūros kūrėjų. Neseniai Lietuvoje buvo išleistas žymaus Škotijos rašytojo, Edinburgo universiteto medicinos teisės profesoriaus Aleksanderio Makalo Smito romanas “Draugai, mylimieji, šokoladas”. Romano herojė filosofė Izabelė, kulinarijos parduotuvėje pavadavusi pailsėti išvykusią draugę, “išsiaiškina, kad vienam iš pirkėjų persodinta širdis, o dabar jį kamuoja prisiminimai, kuriuos sunku paaiškinti ir kurie, kaip jis pats tvirtina, priklauso donorui”.
Dalis medikų, mokslininkų mano, kad tokios istorijos - išgalvotos, o ne pagrįstos realiais išgyvenimais. Po širdies persodinimo operacijos dažniausiai keičiasi gyvenimo būdas, jis nėra toks intensyvus, kai kurių pomėgių dėl rizikos sveikatai tenka atsisakyti. Vietoje jų atsiranda naujų, gal todėl žmogui atrodo, kad nauji įpročiai, pomėgiai - tai lyg ir koks donoro palikimas, gautas kartu su jo širdimi. Natūralu, kad žmonės po tokių ekstremalių išgyvenimų - širdies persodinimo labiau gilinasi į savo jausmus, pojūčius, neretai keičiasi ir jų požiūris į gyvenimą, svarbiausias vertybes.
Mokslinių įrodymų nėra
KMU Kardiochirurgijos klinikos vadovas profesorius Rimantas Benetis, rankose laikęs ir implantavęs ne vieną širdį, teigia, kad mėginama tirti, ar žmonės su donoro organais perima ir jų pomėgius, įpročius.
“Kalbama apie ląstelinę atmintį: teorinis pagrindas tam lyg ir būtų, bet tai reikia įrodyti moksliškai, nes priešingu atveju šnekėsime apie ekstrasensines žmonių savybes, kurios moksliškai neįrodytos”, - sakė profesorius R.Benetis.
Briuselyje atlikęs pirmąją širdies persodinimo operaciją profesorius iki šiol pamena jį apėmusius jausmus, kai rankose laikė širdį: “Ne koks jausmas, kai pamatai tuščią paciento krūtinę ir žinai, kad nuo šio momento viskas priklauso nuo chirurgo, komandos, donoro širdies. Paskui, kaip ir kiekvienos operacijos metu, išsivysto specialybei ypatingas atsparumas toms situacijoms ir dirbi profesionaliai tai, ką reikia kiekvienu etapu. Kai matai, kad širdis plaka ir ji perima visą krūvį, kurio nepakėlė vargšė serganti širdis ir jau gali prognozuoti, kad viskas bus gerai, užplūsta didžiulis džiaugsmas, atsipalaidavimas, atsiranda kažkiek euforijos.”
Profesoriaus R.Benečio tvirtinimu, ligoniui ir prieš, ir po širdies persodinimo būtina psichologinė parama, nes operacija yra didžiulis stresas. Šeima ne visada gali kvalifikuotai psichologiškai padėti, todėl reikia specialistų pagalbos. Jos reikia ir po sėkmingos operacijos, nes gyvenančiam su donoro širdimi tenka gerti daug vaistų ir dėl tokio “pririšimo” prie sudėtingo medikamentinio gydymo žmogus jaučia diskomfortą. Be to, jei žmogaus sveikata leidžia, jis nori dirbti, tačiau dažnai yra traktuojamas kaip neįgalus. Šias problemas įveikti gali padėti psichologas.
Dalelė svetimo žmogaus
Nacionalinio organų transplantacijos biuro (NOTB) direktorė gydytoja Asta Kubilienė įsitikinusi, kad psichologas gali padėti žmonėms susitaikyti su mintimi, kad dalelė svetimo žmogaus gyvens jų kūne.
“Buvo atvejų, kai žmonės paprašė išbraukti iš laukiančiųjų donorinių organų eilės, nes negalės psichologiškai priimti svetimkūnio, - sakė A.Kubilienė. - Po organo transplantacijos žmonės reaguoja skirtingai: vieni džiaugiasi sulaukę donoro, kitiems sunku pakelti tokią psichologinę naštą.”
Žmonių pasakojimus, kad po organų persodinimo jie perėmė ir donoro pomėgius, A.Kubilienė linkusi laikyti pasikeitusio gyvenimo būdo, tempo pasekme.
“Esu girdėjusi istorijų, kai žmonės tvirtino tapę panašūs į donorus, mėgsta daryti tą patį, ką darė jie, tačiau jokiais medicininiais tyrimais ar studijomis tai nėra pagrįsta, - sakė A.Kubilienė. - Kartais tose istorijose galima atsekti loginį ryšį. Vienas žmogus po transplantacijos pamėgo radijo remontą ir aiškino, kad tuo užsiiminėjo donoras. Logiškai mąstant akivaizdu, kad anksčiau buvęs aktyvus, dirbęs fizinį darbą žmogus, po transplantacijos aktyvios veiklos turėjo atsisakyti ir pasiieškoti užsiėmimų, kurie nereikalauja daug judėti, didelių fizinių pastangų.”
Lietuvoje dėl visuomenės konservatyvumo, nepakankamos informacijos labai trūksta organų donorų. NOTB duomenimis, šiuo metu širdies transplantacijos laukia 28 nepagydomi ligoniai, kompleksinės - širdies ir plaučių transplantacijos - 6 ligoniai.
Lietuvoje pirmąkart širdis transplantuota 1987 metais Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos klinikoje. Operaciją atliko profesorius Algimantas Marcinkevičius. Pernai persodinta 10 širdžių: 4 - KMUK, 6 - VU Santariškių klinikoje. Tai didžiausias širdies transplantacijų skaičius per metus. 2005 ir 2004 metais buvo atlikta po 7, šiemet per tris mėnesius - 2 širdies tranpslantacijos.
