Beje, darželiuose ar mokyklose ėmė karaliauti ne tik utėlės, bet ir blusos. Iškilo, rodos, jau pamiršta odos liga - niežai, kuria irgi užsikrečiama kontaktuojant. Apie tai diskutuojama įvairiose instancijose. Bet šviesos tunelio gale dar nematyti: situacijos kontrolės bei visuotinio parazitų židinių naikinimo nesiimama.
Mat Europos Sąjungos direktyvos numato, kad naikinti jas be platintojų sutikimo - nevalia. Tikrinti, tarkim, mokinių, turinčių utėlių, galvas nei mokyklų slaugytojos, nei darželių medikės negali. Tai daryti draudžia Europos žmogaus teisių konvencija.
Pagal šiandien galiojančius įstatymus, nėra oficialių teisėtų būdų šiai problemai išspręsti. Tuo tarpu parazitai - blakės, utėlės, blusos - spėriai dauginasi ir plečia savo valdas.
Raštu bakstelėjo ministerijai
„Anekdotas, daugiau nieko, - mano Panevėžio visuomenės sveikatos centro epidemiologas Alfonsas Žobakas. - Tereiktų sveikatos ministrui įrašyti du žodžius visuomenės sveikatos slaugytojų nuostatuose, ir jos įgytų teisę kontroliuoti situaciją“.
Būtent ministro įsakymu nuostatai yra patvirtinti. Pagal juos mokyklų visuomenės sveikatos slaugytojos ne tik neturi teisės domėtis, ar, tarkim, tas bei anas moksleivis nėra utėlėtas, bet ir neprivalo to daryti.
A.Žobako teigimu, reikėtų pakoreguoti ir medicinos normas bendrosios praktikos slaugytojoms, kad ne tik gydytojai turėtų teisę diagnozuoti ar įtarti pedikuliozę, niežus ar grybelinius odos susirgimus.
„Šiuos savo pasiūlymus raštiškai išdėsčiau Sveikatos apsaugos ministerijai. Kada gausiu atsakymą? Man jo nereikia. Svarbiausia, kad būtų kuo skubiau imtasi priemonių parazitų židiniams naikinti“, - tikino PB pašnekovas.
Epidemiologo teigimu, utėlė - ne kolektyvo, o šeimos liga. Pasak jo, jei utėlėtos galvos nepriglausi prie švarios, šis parazitas neperskris, neperšoks. Kraujo siurbikėms išnaikinti reikia tik rūpestingo požiūrio, teisingos švaros ir tvarkos sampratos šeimoje. Dažniausiai to nėra asocialiose šeimose.
„Motinai ar tėvui, nenorinčiam apžiūrėti savo vaiko galvos, reikia geros lazdos. Tačiau kas ją paims? Todėl yra kitas elementarus būdas. Suteikti daugiau galių visuomenės sveikatos slaugytojoms“, - mano jis.
Apsileidėlių ugdytoja - valstybė?
Panevėžio visuomenės sveikatos centro direktorius Rimgaudas Markelis mano, kad būtent mūsų valstybė kai kuriuos savo piliečius išmokė būti aplaidžius ir tinginiauti.
„Būdavo pas mus į centrą ateina žmonės ir prašo nuodų ar vaistų įvairiems parazitams naikinti. Duodavome. Dabar to nėra - nusipirk. Bet jie ir toliau laukia, kol kas nors duos, pasirūpins. Įsigyti nenori, o utėlės ar blusos veisiasi toliau. Tas pats ir dėl pašalpų. Kam man dirbti, jei aš galiu už dyką gauti pinigų ir pragyventi?“ - piktinosi valstybės politika centro direktorius.
Pasak jo, jei tokia sveikatos apsaugos sistema bei apskritai valstybės politika vyraus ir toliau, parazitai dar labiau karaliaus. Jo teigimu, dėl šios priežasties savo dantis piktai šiepia, rodos, jau primirštos ligos - niežai, tuberkuliozė.
R.Markelio manymu, mokyklos ir pačios galėtų gintis nuo utėlių ar blusų atakų. Joms bereikia įtvirtinti tam tikrą statusą, patvirtinti vidaus tvarkos taisykles, pagal kurias parazitų platintojas nebūtų įleidžiamas vidun, būti tarp sveikųjų.
„Ši problema akivaizdžiai byloja, kad mūsų sveikatos apsauga, įstatymai, pagaliau, žmogaus sąmonė smarkiai šlubuoja. Todėl, matyt, reikia imtis netgi drastiškų priemonių - ypatingo nepakantumo apsileidėliams ir tinginiams, kuriuos, drįstu teigti, išugdė ne kas kitas, o pati valstybė“, - išrėžė jis.
Panevėžio visuomenės sveikatos centro Pasvalio filialo vyriausiasis gydytojas Gintautas Geniušas mano, jog parazitų veisimasis žaibo greičiu pastaruoju metu tapo socialine problema. „Deja, mes, visuomenės sveikatos sergėtojai, esame bejėgiai. Reikia keisti įstatymus“, - patikino jis.
Galvai patikrinti - raštelis su parašu
Sovietmečiu mokyklose dažniausiai klasės auklėtojoms tekdavo tikrinti ne tik mokinių galvas, bet ir ausis, rankas, kojų švarą. Nemalonus jausmas apimdavo ne tik tikrintojus, bet ir tikrinamuosius. Tačiau taip parazitai neįgaudavo savo galių, o vaikams, nenorintiems patirti gėdos dėl nešvaros, tekdavo praustis, prašyti tėvų, kad šie apžiūrėtų jų galvas.
Mokyklose to jau seniai nėra. Beje, šiuolaikiniai vaikai labai daug žino apie savo teises, galimus žmogiškojo orumo žeminimo atvejus, apibrėžtus įstatymų, todėl tik pabandyk bent prisiliesti prie jo galvos.
Tačiau jau randasi mokymo įstaigų, kurios pačios imasi iniciatyvos vaduotis nuo parazitų, nes kitos išeities nebėra.
„Mano vaikas anądien atnešė iš mokyklos lapelį bei paprašė, kad jame pasirašyčiau - leisčiau patikrinti jo galvą. Dar nepasirašiau. Manau, kad savo atžalų švara privalo rūpintis tėvai, o ne mokytojai ar kiti mokyklų bendruomenės atstovai. Nemanau, kad šis būdas išspręs problemą. Juk visada atsiras tokių tėvų, kurie kategoriškai atsisakys, kad būtų tikrinamos jų vaikų galvos mokykloje“, - PB kalbėjo Pasvalio P.Vileišio gimnazijos auklėtinio motina.
Pašnekovė pritarė, kad tik įstatymiškai apibrėžus šios problemos sprendimo būdus, galima išeitis iš padėties. Moters manymu, jei namuose gimdytojai numoja ranka į savo vaikų sveikatą, didesnių galių ja pasirūpinti juridiškai turėtų įgauti mokyklose ar darželiuose dirbančios medikės.
