“Gerai jaučiuosi, gyvenu normalų gyvenimą. Už tai esu dėkingas gydytojams ir Dievui, kad pasisekė operacija”, - kalba klaipėdiškis Petras Vidmantas. Ir vidurnaktį prikeltas jis nė nemirktelėjęs išbertų, kada jam buvo persodinta širdis. “Kitąmet vasario 2-ąją bus metai. Niekuomet neužmiršiu šios datos, nes tai - antroji mano gimimo diena”, - tikina vyriškis.
P.Vidmantas buvo pirmasis ligonis, gyvenęs su dirbtine širdimi, kuriam po to persodinta donoro širdis, ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse, Rusijoje bei Ukrainoje. Sunki širdies raumens liga - kardiomiopatija jam buvo diagnozuota prieš šešerius metus. Ji greitai progresavo: iš pradžių vargino silpnumas, o vėliau ėmė dusti, nebegalėjo lipti laiptais, miegoti teko sėdint.
Po kelerių metų, kai gydymas vaistais nebepadėjo, P.Vidmantui buvo įsodinta dirbtinė vidinė širdis. Dvejus metus ir tris mėnesius ji palaikė jo gyvybę, tačiau tikrosios širdies neatstojo, vis tiek buvo sunku lipti laiptais, o kur dar kiti nepatogumai: visur tekdavo nešiotis baterijas, negalėdavo ilgam išeiti iš namų. Todėl vyriškis ryžosi donoro širdies transplantacijai. Laukti donoro teko pusantrų metų, bet operacija buvo sėkminga.
“Dirbti, aišku, medikai man neleidžia. Tačiau mašiną turiu, vairuoti galiu. Tai bent šiokia tokia paguoda”, - juokiasi vyriškis, sveikas būdamas dirbęs vairuotoju. “Ir garažas yra, tai dažnai ten pasikrapštau. Namie sėdėti man nepatinka, nesinori, juolab kad nebesijaučiu didelis ligonis. Važinėju visur, aplankau pažįstamus, vežioju šeimos narius, jei kam prireikia. Dabar turiu laiko, tai maloniai jį leidžiu su anūku, jam jau greitai bus septyneri”, - pasakoja P.Vidmantas.
Jis sakosi tik artėjant Kalėdoms labiausiai ir pajutęs, kad liga jam jau nebediktuoja, ką galima ir ko ne. “Kelerius metus iš eilės teko dėl prastos savijautos niekur nebejudėti iš namų ir sulaužyti tradiciją Kūčių valgyti vykti pas uošvę, į Kybartus. O štai šiemet ją vėl atgaivinsime. Nebebijau į kitą Lietuvos pakraštį keliauti”, - tikina pašnekovas.
Ir laiptais jis pagaliau gali lipti nė nestabtelėjęs, nors gyvena penktame aukšte. “Lygiai su sveikaisiais tokiu pat greičiu užlipu”, - su džiaugsmu pasakoja. Dar viena gera žinia - nuo šiol pas medikus į Santariškes tyrimams ir konsultacijoms nebereikės važinėti kiekvieną mėnesį. Tik kartą per tris. “Ir vaistų jau nebereikia gerti”, - kupinas geros nuotaikos kalba P.Vidmantas.
Naujuosius jis su žmona Rita ir anūku sutiks savo namuose Klaipėdoje. “Jaunimą reikia išleisti pasilinksminti su draugais”, - sako.
Tiesa, dar reikia pasisaugoti, kad neperšaltų, nes imunitetas tebėra nusilpęs. Kai padaugėja sergančiųjų gripu, kitomis virusinėmis infekcijomis, P.Vidmantas stengiasi nevaikščioti ten, kur susirenka daug žmonių. Tačiau tai tik laikinas nepatogumas. “Svarbiausia, kad gyvenu”, - tikina širdies transplantacijos iš mirties nagų išplėštas vyriškis.
Gimtadienis didžiųjų švenčių išvakarėse
Evelinai Petrovaitei gruodžio 23 dieną sukako dveji metukai. Krūvos dovanėlių, sveikinimai, artimųjų dėmesys mažylę nudžiugino. O čia dar vos po dienos Kalėdos su dovanomis nuo Kalėdų Senelio. Tačiau svarbiausia, kad geros nuotaikos ir džiaugsmo nebetemdo skausmas.
Evelinos mama Danutė Danilevičiūtė pasakoja, kad dukrelė vis dar prisimena tą nelaimę, kai vaikams žaidžiant kirviu keturmetis brolis jai netyčia nukirto keturis dešinės rankutės pirštukus. Bet su ja susijusi baimė pamažu traukiasi.
“Po truputį ji jau gali valdyti sužeistą rankutę, judinti prisiūtuosius pirštukus. Džiaugiamės, kad operacija taip gerai pavyko, esame tokie dėkingi mikrochirurgams. Kol dar dešinę judinant skaudėjo, buvo išmokusi ir įpratusi viską kairiąja ranka imti, ir žaislus, ir daiktus, saugoti ją, kad neužsigautų. Dabar pastebiu, kad vis dažniau naudojasi dešiniąja”, - sako Evelinos mama. Ir neskanių vaistų gerti nebereikia.
Pagaliau baigėsi ir reabilitacinis gydymas - mankštos, masažai, ir varginančios kelionės iš Kelmės, kur gyvena, į sostinę, konsultuotis pas Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų Centro filialo mikrochirurgus. Vykti į Vilnių reikėdavo kiekvieną mėnesį.
Vienai du vaikus auginančiai, ūkiškai gyvenančiai D.Danilevičiūtei (jos vyras, Evelinos tėvelis, žuvo autoavarijoje, kai jai buvo vos trys mėnesiai) tai nebuvo lengva. Reikėdavo ieškoti, kas paveš, kas tuo metu vyresnįjį sūnų, ūkį prižiūrės. Kaip ir visuomet gelbėjo šeima. Laimė, greta gyvena broliai, sesuo. Ji savo mašina ir vežiojo Eveliną su mama.
“Dabar medikams pasirodyti reikės tik pavasariop. Tai atsipūsime truputį”, - sako Danutė. Ji tikina, kad nelaimė buvusi gera pamoka: dabar judrią mažylę visi labiau saugo, kad kur neįlįstų ir ko nors nepasidarytų, pavojingi daiktai nebepaliekami taip, kad ji galėtų juos paimti.
Mama sako, kad mergaitės vystymuisi trauma, operacija, gydymas nepakenkė. Per šį pusmetį Evelina gerokai paūgėjo, yra žvali ir linksma. “Jau visai gerai pramoko šnekėti, vis sako, kad jai jau dveji metai ir dešine ranka rodo du pirštukus” , - pasakoja D.Danilevičiūtė.
O viskas galėjo būti kitaip. Jos dukra kiek paūgėjusi sužinos, kad tik dėl vilniečių mikrochirurgų meistriškumo ji ne tik neprarado keturių dešinės rankos pirštų, bet ir gali šia ranka naudotis, beveik taip pat lyg ji būtų sveika. Kol kas dar sunku pasakyti, ar ši ranka jaus šilumą ir šaltį. Vis dėlto jau dabar akivaizdu, kad operacija buvo sėkminga.
Unikali, nes pirmą kartą atlikta tokiam mažam vaikui, ir labai sudėtinga operacija užtruko net 7 valandas. Mažosios pacientės piršteliai labai plonyčiai, visi keturi prilygsta vienam suaugusiojo pirštui. Dėl to po mikroskopu kelis kartus plonesniu už plauką siūlu teko siūti ne tik vos pusės milimetro storio kraujagysles ir nervus, kaip būna operuojant suaugusiuosius, bet ir sausgysles, sąnarių kapsules.
Operacija, atlikta kelių dešimtmečių senumo mikroskopu, buvo ties techninių galimybių riba. Gydytojai tikino, kad jei Evelina būtų buvusi dar kiek mažesnė, vargu ar būtų galėję jai padėti. Ir taip naudojo pačius mažiausius instrumentus. Kita vertus, mergytei savotiškai pasisekė, kad tokią sunkią traumą patyrė tokia maža. Vaikams kompensacinės, reabilitacijos priemonės veiksmingesnės, jie lengviau prisitaiko, todėl ir prognozės geresnės.
Ramentų nebereikia
Trisdešimt dvejų metų prieniškiui Audriui Česėkui nebereikia net ramentų, nors, pasak jo, bėgioti dar negali. Viena kojų dar ilgai bus nejautri. Optimizmo nuo pat nelaimės nestokojantis vyras pavasarį jau bandys ieškotis darbo.
Prieš daugiau kaip metus A.Česėkas į Kauno medicinos universiteto klinikas buvo atvežtas su visiškai nupjauta dešiniąja koja, o kairioji laikėsi tik ant odos lopo. Lentpjūvėje dirbusiam vyrui netyčia paslydus, buvo visiškai perkirstos abiejų galūnių arterijos, kojos nupjautos arti kelio sąnario: viena - virš, kita - po. Unikalios operacijos metu galūnės buvo prisiūtos.
“Nuotaika gera kaip ir anksčiau”, - sakė A.Česėkas. Aplinkinių didesnio dėmesio jis nejaučia. Svečiai nevargina prašymais parodyti randus, pasidalyti prisiminimais. “Su draugais bendrauju kaip ir anksčiau”, - lygino vyras.
A.Česėkas paskutinį kartą pas medikus apžiūrai lankėsi lapkričio pabaigoje. Sulaukė teigiamų atsiliepimų. Nepaisant to, kad organizmui teko dvigubas iššūkis, viskas vyksta pagal planą.
“Medikai man nieko nedraudžia. Tik sunkiai kelti, nešti negalima. Vaikštau normaliai, be ramentų. Dar nebėgioju, bet tikiuosi”, - sakė A.Česėkas. Kojų neskauda, atvirkščiai. Labiau nukentėjusioji - dešinioji galūnė tebėra nejautri. Nupjautų ir replantuotų galūnių nervai atsistato maždaug per dvejus metus. Kaulams suaugti reikia maždaug 3-4 mėnesių, raumenų jėgai atgauti taip pat reikia laiko.
Nuo pavasario vyras norėtų dirbti. Į darbovietės paieškas ketina leistis po švenčių. A.Česėkas dar neapsisprendė, ką ir kur norėtų veikti. Gal bandys grįžti į buvusią darbovietę, kurioje įvyko nelaimė? “Ne, ne!” - sakė vyras. Lentpjūvė sukelia pernelyg skaudžių atsiminimų, o ir darbas ten ne iš lengvųjų. Reikia saugoti kojas.
Laimė, kad A.Česėkas KMUK operacinę pasiekė greitai - per 2,5 valandos nuo traumos. Po replantacijos, kurią atliko dvi chirurgų brigados, komplikacijų nekilo. Infekcijų atveju pasekmės galėjo būti tragiškos. Visko matę medikai stebėjosi nepalenkiamu vyro nusiteikimu, kad viskas bus gerai.
KMUK Ortopedijos ir traumatologijos klinikos Mišrių traumų skyriaus vadovas Algimantas Pamerneckas, dalyvavęs kojų replantacijos operacijoje, sakė, kad retai kuris ligonis sugeba būti toks optimistiškas. “Gijimas, funkcijų atsistatymas - labai ilgas procesas.
Neretai ligoniai yra nekantrūs ir kiek ilgiau nematydami, nejausdami aiškių teigiamų pokyčių, nusimena”, - teigė A.Pamerneckas.
Abi nupjautos žmogaus galūnės replantuotos pirmą kartą. Anksčiau medikams teko gelbėti vienos kojos ar rankos netekusius žmones.
Vienintelė išeitis - kepenų transplantacija
Šešiasdešimtmetė plungietė Irena Jasmontienė sako jau baigianti pamiršti išgyvenimus, patirtus belaukiant kepenų persodinimo operacijos ir tuoj po jos. Moteris tvirtina, kad jaučiasi gerai, džiaugiasi, kad sveiksta ir stiprėja.
Irenai Jasmontienei kepenys buvo transplantuotos Kauno medicinos universiteto klinikose (KMUK) beveik prieš tris mėnesius. Sudėtingą operaciją atliko medikų brigada, vadovaujama Klinikų generalinio direktoriaus profesoriaus Juozo Pundziaus. Moteris tvirtina, kad niekada nepamirš ją operavusių, gydžiusių, slaugiusių medikų.
Liga Ireną Jasmontienę užklupo netikėtai. Moters kepenis pažeidė hepatito C virusas, patekęs į jos organizmą prieš keletą dešimtmečių, kai jaunystėje būdama donore duodavo kraują. Pastaraisiais metais Irena jautėsi vis prasčiau, dėl blogėjančios sveikatos jai buvo nustatytas invalidumas ir teko palikti darbą Plungės žemėtvarkos skyriuje, kur ji dirbo inžiniere-žemėtvarkininke.
Spalio mėnesį atvažiavusi gydytis į Klinikas Irena staiga buvo užklupta ir geros, ir jaudinančios žinios: atsirado jai tinkamos donoro kepenys ir reikėjo skubiai apsispręsti dėl jų persodinimo operacijos. Ireną palaikė vyras, suaugę vaikai - duktė Jūratė, sūnus Kęstutis, ir moteris ryžosi sudėtingai operacijai.
Dabar visa tai jau praeityje: moteris, išleista iš ligoninės, reabilitavosi Šventojoje, o Naujuosius metus sutiks jau namuose, su artimaisiais. Irenos sveikatos būklę nuolat seka medikai, atliekami tyrimai.
“Paskutiniai tyrimai buvo geri, o profesorius Juozas Pundzius sakė, kad aš ideali pacientė: laikausi gydytojų nurodymų ir viskas klojasi sėkmingai”, - džiaugėsi Irena.
Moteris nuolat vartoja vaistus, kurių dozės bus mažinamos. Kol kas ji vis dar mažai miega, tačiau tikisi, kad ir ši bėda laikui bėgant prapuls. Irena laikosi specialios dietos. “Valgau po truputį kas dvi trys valandos. Gal mano kepenys buvo didesnės, o šios persodintos mažesnės, todėl po mažai galiu valgyti?” - juokavo Irena ir tvirtino esanti laiminga, kad sveikata gerėja.
