Šaknys
Žodis alchemija – arabiškos kilmės, kaip ir kiti chemikams (ir ne tik) gerai pažįstami žodžiai bei terminai: alkoholis, nafta, natris, eliksyras (al-iksir). Viduramžių Europos mokslininkai daugelį terminų, mokslo žinių, perėmė iš Arabijos, kai kuriuos žodžius išvertė arba „sueuropino“.
Arabai daug mokslinių faktų ir žinių perėmė iš senovės graikų, o šie iš persų, indusų. Iki 900-ųjų mūsų eros metų beveik visos svarbiausios knygos buvo išverstos į arabų kalbą. Geriausios to meto mokyklos buvo įkurtos Bagdade, Samarkande, Sevilijoje, Grenadoje. Čia aktyviai plėtota ir alchemija, kurios idėjos buvo perimtos iš senovės Egipto žynių. Iš jų magijos mokslo vėliau išmoko Graikijos mokslininkai, praktikavę Serapino šventovėje, Aleksandrijoje.
Tuo metu buvo sukurta pamatinė alchemijos idėja, vadinamasis „dviejų pradmenų“ principas, pagal kurį kiekvienas metalas susideda iš dviejų antipodinių pradų – moteriškojo (gyvsidabrio) ir vyriškojo (sieros). Vėlesniais amžiais prie šios porelės buvo pridėtas trečiasis elementas – jungiamoji grandis arsenas.
Nesunku pastebėti, kad šie elementai renesanso epochoje tapo cheminės farmakoterapijos, kurios pradininkas yra Paracelsas, kertiniais elementais. Gyvsidabris ir siera, įvairūs jų junginiai išoriškai ar į vidų pradėti taikyti infekcijoms, uždegimams, odos ir kitoms ligoms gydyti įvairiais pavidalais – tepalais, tirpalais, mikstūromis. Arsenas tapo populiariu rūmų nuodu, kurio aukomis tapo ne viena garsi praeities asmenybė.
Chemijos pramotė ar kūdikis?
Šių dienų mokslininkai į alchemiją žiūri su šypsena, vadindami ją tikrosios chemijos pramote, o gal tik kūdikiu. Senovėje žinių apie gamtą, medžiagų sandarą stoka buvo kompensuojama mistiškais ritualais, užkeikimais ir tai pagimdė alchemiją.
Vis dėlto šių dienų tyrinėtojai įžvelgia ir tam tikrų alchemijos nuopelnų, sakydami, kad šimtmečius trukusios stebuklingo „filosofinio akmens“ paieškos, nors nebuvo vainikuotos sėkmės, davė žmonijai naudos: alchemikai padėjo pagrindus šiuolaikinėms laboratorijoms ir mokslinių eksperimentinių darbų metodikoms. Šių laikų mokslininkai bando (deja, kol kas nesėkmingai) iššifruoti pirmtakų alchemikų prieš amžius užrašytus receptus, cheminių reakcijų lygtis, o jų paslapčių atskleidimas veikiausiai būtų reikšmingas.
Be alchemijos, matyt, nebūtų ir šiuolaikinės chemijos, kuri pagrįstai vadinama pačiu materialiausiu mokslu. Pradėjusi nuo mistikos chemija išsirutuliuoja į tiesiog neribotų galimybių taikomąjį mokslą, kurio vaisiais kasdien naudojomės visi.
Alchemijos žala
Tiesa, alchemija pridarė ir žalos, nes padėjo formuoti iš principo neteisingą, fragmentišką požiūrį į tikrovę. Alchemikai pasaulį suskaidė į gabalus, kad būtų lengviau jį tyrinėti laboratorijoje. Taip buvo pažeistas pasaulio vientisumo principas ir dėl to mokslas darė ir tebedaro klaidų. Požiūrio fragmentacija persidavė visam mokslui, kuris suskilo į daugybę specializacijų.
Šiais laikais nebesusikalba net ir labai giminingų mokslo šakų atstovai, kartais netgi dirbantys greta įsikūrusiose laboratorijose. Mūsų dienomis chemikai susintetina daugybę gamtoje neegzistuojančių junginių - medžiagų, labai reikalingų „civilizacijai ir progresui“, bet… labai kenksmingų pačiam žmogui. Akivaizdi šio prieštaringo proceso pasekmė – globali ekologijos krizė.
Viena priežasčių, kodėl chemija taip užteršė gamtą – mokslininkų nesugebėjimas pajusti pasaulio visumos ir vientisumo tos medžiagos, iš kurios sukurtas pasaulis. Tyrėjai prarado ryšį su tiriamuoju objektu, nebejaučia jo, nesusikalba ir todėl nebesupranta. Didelę dalį kaltės dėl šitokios padėties turėtų prisiimti viduramžių alchemikai…
Šių dienų mokslininkų požiūris į alchemiją beveik nesiskiria nuo to, kokį deklaravo Pjeras Eženas Bertlo – žymus Prancūzijos chemikas, šios šalies ūkio, o vėlesniais metais ir užsienio reikalų ministras (1827- 1907). 1885 m. jis išleido savo garsiąją knygą „Achemijos pradžia“.
Pjeras Bertlo - cheminės sintezės virtuozas
XIX a. pabaiga išsiskyrė stulbinamu gamtos mokslų suklestėjimu, reikšmingais atradimais. Tuo metu buvo suformuluoti ir mokslinių tyrimų metodologijos principai, kurie skelbė: tyrimo rezultatai neturi priklausyti nuo tyrėjo asmenybės, subjektyvių veiksnių, todėl turi būti objektyviai įvertinami.
Chemija tapo mokslu, kuris labiausiai padėjo žmogui perdaryti ir užkariauti pasaulį. Pjeras Bertlo tapo cheminės sintezės virtuozu. Jis pirmasis iš neorganinių elementų ėmė sintetinti naujas, gamtoje neegzistuojančias, organines medžiagas, pirmasis susintetino dirbtinius riebalus (margariną). Jo atradimas padėjo pagrindus šiuolaikinei farmacijai.
P.Bertlo pirmasis sugebėjo iš senovės alchemikų darbų ir teiginių pašalinti mistiką ir magiją, išfiltruoti racionalų mokslinį ekstraktą.
Pats Pjeras Bertlo buvo giliai įsitikinęs, kad chemija žmoniją padarys laimingą. Vargu, ar jis tada galėjo įsivaizduoti, kad praėjus kiek daugiau nei šimtui metų, geriausia maisto produktų reklama taps užrašas: „Be cheminių priedų!“
Lietuvos farmacijos sąjungos prezidentas, Kauno medicinos universiteto farmacinės chemijos profesorius Eduardas Tarasevičius:
„Senovės alchemikų nuopelnų farmacijai ir medicinai, žinoma, negalima nepripažinti. Atmetus mistiką, senovės alchemikų ieškojimai ir atradimai nemažai prisidėjo prie farmacijos atsiradimo ir progreso. Nors dauguma pirmųjų alchemikų atradimų seniai pamiršti kaip beverčiai, kai kurios cheminės medžiagos, jų pradėtos naudoti medicinoje keletą šimtmečių, buvo reikšmingas įrankis gydytojų rankose gydant ligas. Pirmiausia paminėtini gyvsidabris ir siera. Siera, jos neorganiniai junginiai iki šiol naudojami klinikinėje praktikoje, ypač dermatologijoje. Kaip svarbus elementas siera įeina ir į šiuolaikinių modernių sintetinių organinių preparatų sudėtį. Anksčiau plačiai naudoti gyvsidabrio preparatai (sublimatas, gyvsidabrio amidas - strazdanoms šalinti ir kt.) dabartiniu metu beveik nebevartojami dėl toksinio poveikio ligonio organizmui, tačiau, mano žiniomis, gyvsidabrio turintys vaistai dar gaminami ir taikomi, nors ir ribotai Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Senovės alchemikų pasiūlytų neorganinių elementų, pavyzdžiui, sieros dedama į vaistinėse gaminamų vadinamųjų ekstemporinių vaistų sudėtį. Tiesa, šių vaistų gamyba pamažu apmiršta, nes ją nustelbia šiuolaikinė pramoninė farmacija. Naujos kartos gydytojai beveik nebežino vaistinėse gaminamų vaistų sudėties, nebeišrašo ligoniams šių vaistų, todėl ir vaistinės atsisako šių vaistų gamybos. Mano žiniomis Vilniuje beliko tik kokios keturios vaistinės, gaminančios ekstemporinius vaistus. Nors nauji teisės aktai jau leidžia vaistinėms nustatyti tokias šių vaistų gamybos kainas, kurios padengtų sąnaudas, tačiau jų ryškiau padidinti nėra galimybių, nes pacientai jų paprasčiausiai nepirktų.“
„Lietuvos sveikatoje“ taip pat skaitykite:
