Pavyzdžiui, agarmedžio „Oud for Greatness“ (čia tie, kuriuos anksčiau apžvelginėjau tik už pinigus), citrusai, ryžiai ir tonkos pupelių saldumas „Moonlight in Heaven by Killian“, arba begėdiškas rožių festivalis iš Federic Malle – „Dominic Ropion: Portrait of a Lady“ („Jei per Valentino dieną baiminatės būti vieni, be reikalo: būsite vieni ir visas kitas dienas“).
Pagaliau, labai moteriški yra ir skandalingai nepadorūs Aisčio Mickevičiaus kvepalai „FUMparFUM: Black Alchemist – Vaudeville“, apie kuriuos esu rašęs garsias eilutes, pelniusias mano apžvalgai nemirtingumą: „Tai – teatras, kur moterys ateina pasirodyti visiems, kaip gerai atrodo, o vyrai, kaip rašė anglų dramaturgas Somersetas Maughamas, pažiūrėti į sceną ir pagalvoti, kurią aktorę jiems labiausiai patiktų išdulkinti po spektaklio nusivedus į artimiausią Paryžiaus viešbutį, geležinėje lovoje su virbais, už kurių ta aktorė galėtų įsitverti viso proceso metu, tratinama taip, kad aimanuojant jos garsus, išlavintas aktorinis balsas būtų girdimas net ir gatvėje pro atvirus langus.“
Todėl moteriška tema man yra visiškai nenauja.
Šiandien rašau apie kvepalus, kuriuos gavau dovanų iš parduotuvės Vilniuje (turiu deklaruoti tą interesą), jie yra iš Šveicarijos parfumerijos namų L’Adone Parfums, vadinasi ELENYA White ir aš juos išsirinkau, nes jie man priminė mano nuostabią vaikystę.
Buvo taip: iš Kanados vienas mano giminaitis atvežė kažin kokį storą užsienietišką žurnalą, ir ten buvo naujų kvepalų Tiffany reklama (1987 metai – man tada buvo šešiolika) su kvepiančia juostele. Tai buvo nuostabus didžiojo meistro Francois Demachy kūrinys apie gėles, ypač apie kvapiąją tuberozą, gėlę iš Meksikos, kurią jau nuo seno labai mėgsta parfumerijoje.
Tiffany meistras Demachy yra labai žinomas: jis sukūrė (kartu su kitu parfumeriu) absoliučiai genialius Chanel Egoiste Platinum, ir Christian Dior Sauvage, ir begales Christian Dior kvapų, ir visus tris iš Ungaro vyriškos serijos, gausius rožių (apie III variantą rašiau Delfi), ir dar daugybę kitų.
Šiandien apžvelgiami ELENYA White yra labai panašūs, ypač dėl to tuberozos kvapo, ir dėl vilkdalgių. Tai tiesiog gėlių šventė, labai šviesi, labai gaivi, ir absoliučiai vakarietiška.
ELENYA White kūrėjas, šveicaras Andreas Wilhelm, kuria tik labai nišiniams projektams ir savo linijai „Perfume Sucks“, kuri išverčiama kaip labai ironiškas „blogi kvepalai“, kur sudėtinių dalių jis ne tik neslepia, bet ir spausdina ant flakono, o taip pat Wilhelm Perfume. Atsimenate, kaip buvo sukurtas Lietuvos kvapas? 2019 metais Andreas Wilhelm sukūrė Lenkijos kvapą, Scent of Poland, kuriame buvo guma, kraujas, lūpdažiai, medis, bažnyčios smilkalai. Tų kvepalų buvo pagaminta vos šimtas flakonų.
ELENYA White atsiveria vilkdalgiu (dažniau jį vadina irisu), jazminais, bergamotės rūgštumu, atsveriančiu saldumą, ir tuberoza, dar toliau – persikų žiedai, benzoino derva ir narkotiniai pačiuliai, bet vos juntami, ir viskas nudžiūva į kvapo fiksatorių – muskusą, taip pat sandalmedį, rožės žiedlapius ir visterija. Atsimenate serialą „Nusivylusios namų šeimininkės“? Išgalvota gatvė vadinosi Wisteria Lane, o filmuota buvo Holivude, Universal Studios komplekse, kur ta gatvė yra paruošta filmavimams ir vadinasi Colonial Street.
Kvepalai ELENYA White yra pasakiškai šviesūs ir džiaugsmingi. Juose – vien nerūpestingumo ir juoko konotacijos. Absoliučiai rekomenduoju. Ir nors man jie kažkaip primena linksmą moterį, bet yra tinkami vienodai ir moterims, ir vyrams, jeigu, žinoma, nebijote gėlių kvapo.
