Kažkada Britanijoje taip atsitiko su Burberry. Seną ir gerbiamą prekės ženklą pradėjo masiškai rinktis vadinamieji „chavs“ arba „townies“, tai yra, deklasuoti liumpen-proletariniai buduliai iš socialinio dugno, kuriuos mes anksčiau vadinome buduliais, o dabar – tiesiog šeimamaršiais. Anglijoje jie turėjo savo supratimą apie grožį, ir Burberry dizaine jie rado patrauklumą, gal net norėjo taip pareikšti, kad nėra tokie skeltanagiai. Burberry iš pradžių džiaugėsi, net sukūrė jiems savo languoto stiliaus sportbačius ir beisbolo kepuraites (paskui juos turgaus meistreliai kūrė ir klastotes), o paskui atėjo bėdos: normalūs turtingi pirkėjai, mokantys septynis šimtus svarų už lietpaltį, pradėjo nebesirinkti šio prekės ženklo, nes asociacijos buvo išpurvintos.
Išsamiau apie tai esu rašęs kvepalų Burberry for Men istorijoje, kaip kvapas nuo asocialų apgina čia.
Šiandien istorija yra apie palyginti nesenus kvepalus Versace pour Homme (jie sukurti 2008 metais), kurie yra geras pavyzdys, kaip maždaug prieš dešimtmetį net garsiausi prekės ženklai ir labiausiai patyrę parfumerijos kūrėjai štampavo kvapus, kurie buvo visiems ir niekam. Kad atrodytų modernesni, juos dažė melsvai (kaip ir šiuos Versace) arba, apsaugok Dieve, violetine spalva, kuria kamuojasi naujasis Paco Rabanne XS dizainas. Skaitykite čia.
Versace turėjo (ir tebeturi) nuostabų šių kvepalų senelį, 1984 metų Versace l‘Homme, kuriuos privalėsiu kada nors aprašysiu – šiltas, jaukus, senamadiškas, bet nepasenęs, brangios kirpyklos kvapas. Naujoji kompozicija yra tokia blanki, niekinė, lyg robotų kurta, kad tiesiog nepaaiškinama, kaip kas nors galėjo norėti tokios kompozicijos. Aš esu uostęs įdomesnių skalbinių minkštiklių.
Dar keisčiau, kad juos sukūrė didis meistras Alberto Morillas, išskirtinio produktyvumo parfumeris iš Sevilijos, kuris sukūrė ir Flower by Kenzo, ir Yves Saint Laurent M7, ir ateinančią lengvų kvepalų epochą apibrėžusį Tommy iš Tommy Hilfiger (1994).
Tačiau jis išties linkęs prie neįžeidžiančių aromatų, ir jo dideliame portfelyje – ir mano vertintų kvepalų puokštė: Dolce & Gabbana Light Blue Pour Homme, Baldessarini del Mar, pirkti dėl kainos ir pavadinimo, žiauriai standartiniai, tačiau neatremiami Collistar Acqua Attiva, ir oro uostais kvepiantis itališkumo eliksyras Ermenegildo Zegna Uomo.
Versace pour Homme brėžinys nieko blogo nežada: citrusinis atvėrimas (neroliai, bergamotė, karčiojo apelsino, bigarado, lapai), toliau – šiek tiek gėlių, hiacinto saldumas, kedras (nors čia jis kvepia labai sintetiškai, primityviai), o pagrinde saldžios tonkos pupelės, muskusas, ambra.
Tačiau tai yra taip neįdomu, taip neįsimenama, taip nuobodu, kad net negaliu sugalvoti geros asociacijos, nesigauna niekaip pagauti nieko, ką man tai primintų. Žinau, ką primena: primena parfumerijos skyrių didelėje vaistinėje arba šiaip parduotuvėje, kur uostai viską iš eilės, ir tokius užuodęs, kaip Versace pour Homme, padedi į šalį.
Tik nesupraskite, kad prekės ženklas yra blogas: yra ir puikių kūrinių, kaip antai Versace Blue Jeans (nesustabdomai patrauklūs kvepalai, kurie primena hormonų tampomo jaunuolio aistras) arba gyvenimo malonumu varvantys Versace Eros. Tiesiog net ir geriausieji kartais prasileidžia.
