Su kvepalais irgi panašiai. Man labai patinka rašyti apie kvapus, kurie yra ne iš brangių parduotuvių, nors jose tikrai yra fantastiškų kūrinių, mano aprašytų šiuose DELFI puslapiuose – mano inspiracija būna ten, kur nelaukiu aš ir juo labiau nelaukia niekas.
Kartais ant paprastos lentynos būna pasakiškas kvapas su visa istorija, paskui patikrini duomenis – ir pasirodo, kad jie yra sukurti kokio didžio meistro. Taip jau buvo, kai gyvenau Prancūzijoje: dideliame prekybcentryje prie Avinjono paėmiau nuo lentynos iš seniai pažįstamą prekės ženklą, Daniel Hechter, ir pasirodo, kad tai didžio meistro kūrinys: Cuir Sensuel arba Cotton Chic abu yra sukurti Francis Kurkdjian, garsiojo Baccarat 540 autoriaus, kvėpinančio Vilniaus ir Kauno fyfas ir uždirbinėjančio pinigus imitacijų prekiautojams, kuriuos koliojau štai šiame straipsnyje apie tai, kaip Lietuvą užtvindė parfumerijos šlamštas: https://www.delfi.lt/stilius/vyrams/uzkalnis-uosto-lietuva-uztvinde-parfumerijos-slamstas.d?id=90524563.
Kvepalai “Bogart pour Homme”, apie kuriuos kalbėsiu šiandien, yra palyginti naujesnis (2004 metų) šūvis iš Jacques Bogart parfumerijos namų, palyginti su legendiniu ir man nuostabiai patinkančiu 1975 metų kvepalais Bogart, apie kuriuos esu rašęs, kaip apie mėgstamiausią 1985–1995 metų epochos kioskų verslininkų kvapą, kuriuo dvelkė sproginėjantys kioskai ir bordo spalvos švarkai bei 600 klasės Mercedesai. Tais laikais, kai Vilniaus knygų mugės lankytojams duodavau pasipurkšti savo mėgstamų išskirtinių kvepalų, tie senieji Bogart buvo vienas iš mano mėgstamų stebinimo instrumentų. Štai jų aprašymas: kvepėkite, kaip Gariūnų verslininkas.
Bogart pour Homme, nors kainuoja mažiau dvidešimties eurų už flakoną, atrodantį gana senoviškai – neprogresyvus dizainas. Bet jų kūrėjas yra garsus meistras Maurice Roucel: toks garsus, kad buvo pakviestas, ir ne kartą, kurti autorinius kvepalus Federic Malle linijai, kur kviečiami tik aukščiausiosios lygos meistrai, olimpiniai kvapo čempionai.
Maurice Roucel, atrodantis, kaip apelsinų pardavėjas iš Marselio turgaus, yra Henri Robert, Chanel kvapų kūrėjo (1953–1978) mokinys. Jis garsėja tuo, kad daugumoje jo kvepalų yra magnolijos, primenančios šampaną, aromato nata, įpinta išmaniai ir atskiriama specialistų, kaip jo kūrybiniai pirštų atspaudai.
Be labai garsių ir masinių Gucci Envy, DKNY Be Delicious arba Hypnose Homme – Lancome, jis sukūrė jau minėtos Federic Malle kolekcijos gėlinius Dans tes Bras (“tavo glėbyje”), o taip pat jausmingas, praktiškai pornografinis Musc Ravageur, kvepiantis seksu taip, kad jo tikriausiai negalima būtų uostyti vaikams.
Bogart pour Homme atsiveria klasikiniu bergamotės citrusu, vandens lelijomis ir levanda, o paskui formule, kuri vadinasi “vyriškomis gėlių natomis” (paklauskite manęs, ir aš jums neatsakysiu, kas gi tai galėtų būti) – bet šiaip ten rožės ir labai ryškios pakalnutės, tokios ryškios, kad praktiškai pirštų galiukais galima pajusti. Bazėje labai tvirtas medis (kedras) ir kerpės, samanos, o taip pat saldžių tonkos pupelių, muskuso ir pačiulių sluoksniai.
Tai gaivu ir saldu, patraukliai gyvuliška ir pakankamai agresyvu, ir su itin ilgalaikiu išlikimu: keista, turint omenyje itin nedidelę kvepalų kainą. Kažkur antrame plane plevena pypkės tabakas, riešutai ir saulės įkaitintas medinis namas su kedro balkiais, senos bibliotekos knygų įrišimai, braižybinis popierius, dailininko-grafiko dirbtuvės. Prieskoniai, aštraus skonio užpiltinės, muskatas ir šokoladas su čiliais arba džiovintų habanero pipirų snaigėmis.
Aistros ir džiaugsmo kvapas už simbolinę kainą? Taip, tikrai. Jei neturėčiau šių kvepalų, jau dabar skubėčiau jų pirkti.
