Manau, sutiksite, kad visi tie žodžiai lengvai pritaikomi man viešajame diskurse.
„Ultramarine“ reiškia ultramariną, tokią labai sodrią ir tirštą mėlyną spalvą, kuri spektre jau linksta prie raudonosios, bet dar nėra tapusi violetine.
Kvepalai yra antriniai, jūrinė ir vandeninė interpretacija to, kas jau buvo išleista anksčiau: jie pasirodė 1994 metais po keistų, metais anksčiau pasirodžiusių Insensé (apie juos vis žadu parašyti, ir vis niekaip neparašau, nes neprisiruošiu – tai išties keisti vyrams orientuoti kvepalai, kuriuose labai daug gėlių: ir irisai, ir pakalnutės, ir mastikinė pistacija, kuri jau greičiau prieskonis, o ne gėlė).
Šis ryškiai žydras variantas, kaip koks langų plovimo skystis (atsiprašau už vulgarumą) yra tikrai labai keistas. Pirmiausia, tai intensyviausi ir stipriausiai laikantys man žinomi jūros ir vandens tematikos kvepalai (paprastai labai stipriai lieka vanilės kvapas ir smilkalai).
Antra, apie juos jau prieš keletą metų kalbėjo, kaip apie nebegaminamus, bet jų vis yra ir yra pirkti, ir aš įtariu, kad čia tokia suktybė: gamintojai žino, kad kai kokius nors gerai žinomus kvepalus ruošiasi nustoti gaminti, tuojau pat kyla ažiotažas. Todėl kartais gandai paleidžiami tyčia: ant tokių aš esu pasimovęs ir pats, rašydamas apie man labai mielus ir daug reiškiančius Armani Mania – prieš dvejus metus aš juos vadinau nebepasiekiama formule, ir visi interneto forumai kalbėjo, kad jų nebėra, o šiandien pasižiūrėjau, ir net Lietuvoje jais prekiauja net septyni pardavėjai, ir kai kada net trisdešimčia eurų pigiau, negu aš mokėjau prieš pora metų, kai nusipirkau į atsargą.
Trečia, jie labai paprastai sukonstruoti, atrodo, išlaikytos visos „jūrinio kvapo“ taisyklės, o kartu jų su niekuo nesupainiosi. Taip, galima sakyti, kad jie labai įsimenantys. Apžvalgininkai bando juos gretinti tai su ankstyvaisiais Kenzo, tai vėl su kažkuo, bet tai viskas yra tik išgalvotos paralelės pagal vieną ar kitą požymį. Kvepalai yra kaip melodija, kokia prasmė ieškoti kažko panašaus?
Beje, labai sunkiai reaguoju, kai manęs prašo rasti atitikmenį kažkokio kvapo, kuris žmonėms labai patinka, bet jie nenori mokėti pinigų ir galvoja rasti kelią per aplinkui.
Kvapas atsiveria labai aitriu, kone cheminiu, baziliku, arbūzais ir juodaisiais serbentais, lyg šviežiai nuraškytais – taip, jie labai agresyvūs. Dar ten yra saldokas smilkalų atspalvis. Paskui tuojau pat pasirodo mėta, irgi gana agresyvi (tai viena pagrindinių jūrinių kvapų sudėtinių dalių, mėta ir bazilikas), ir dar prieskoninis kardamonas. Nudžiūvime kedras (gana saldus, kalifornietiškasis – jei uostėte daug medinių namų, su niekuo to kvapo nesupainiosite), indiškos muilo žolės – auksabarzdis, arba vetyveris, ir šiek tiek tabako, nelabai dusinančio, tikrai, gink Dieve, ne senos piniginės, greičiau – tokio smagaus tabako, kaip aromatizuotas pypkės tabakas, kurį skaniau uostyti iš maišelio ar skardinės, o ne tada, kai kas nors rūko pypkę.
Kvapas kartu gaivus ir saldus, neįkyrus – bet intensyvus, ir man, kažkodėl, tai vasara ir labai daug optimizmo ore ir širdyje. Tame kvape – geras išsimiegojimas, ir dar saldainiai-čiulpinukai, ir tik ką išvalytas viešbučio ar motelio kambarys, nebūtinai brangiausiomis priemonėmis, tačiau vis tiek kvepiantis gaiva ir svetingumu.
Noriu taip kvepėti, net jei mane laikys pamišėliu.
