Niekada neužsiimu influencinimo nesąmonėmis, kur ubagės tuštutės parduoda labai nebrangius, kitoms ubagėms optimizuotus, kvapelius, kurie iš tolo panašūs į brangius kvapus (jeigu kokia lietuvė čiučiundra parduoda kvepalus už 45 eurus savo internetiniame kioske, galiu jums garantuoti, kad šis skystis kainuoja užsienyje keturiskart pigiau). Dar vienas svarbus ženklas: jei prie kvepalų parašyta, kad jie gaminami „iš aukščiausios kokybės natūralių ingredientų“, galite būti absoliučiai tikri, kad parduotuvė yra žulikai ir šlamšto stumdytojai. Tai – ne spėjimas, tai – pažadas.
Tačiau turiu polinkį kai kada pasakoti apie kolekcinius kvepalus, kurie taip išėję iš mados, taip pasilikę su savo laiku, kad jais kvėpintis nebegali beveik niekas (išskyrus tuos, kas gyvena vieni ir nesiruošia niekur eiti iš namų).
Tokių kvepalų nekenčia mano artimiausi žmonės, nes jie kvėpuoja, kaip praeitis. Kaip senelio kvapas, kaip labai sena kirpykla, kur priima be užsirašymo, nes ten niekas nebeužsirašinėja. Ten kvape dažniausiai yra daug muskuso, brutalios odos ir tvankaus, dusinančio tabako, nuo kurio norisi išvėdinti kambarį.
Apie praeities kvapus esu ne kartą rašęs ir Delfi: pavyzdžiui, Boss Number One iš Hugo Boss („Norite kvepėti pašalpomis, sovietų nostalgija ir požemine perėja?“ arba Bogart (kurie skirti tam, kas nori kvepėti, kaip 90-ųjų Gariūnų verslininkas, kas šiaip savaime nėra blogai, aš tuos kvepalus mėgstu ir, jiems pasibaigus, perku ir vėl).
Šiandien – super praeities kvapas, kurį neaiškiomis aplinkybėmis nusipirkau gal kokiais 1996 metais, pačioje kolekcionavimo pradžioje, ir tada jie dar buvo visai neseni, nors jau pasenę (įtariu, aplinkybės buvo visgi tokios, kad kvepalai buvo labai pigūs), Quorum Eau de Toilette iš ispanų parfumerijos namų Antonio Puig. Per tą laiką nė karto nesu jais normaliai kvėpinęsis, ir naudojau daugiausiai dezinfekcijai arba tada, jeigu reikėdavo kažką pravalyti buitinės technikos srityje.
Apie kitą šio pavadinimo versiją, tokį gana negudrų gaivos kvapą, jau esu rašęs: tai Aqua Quorum, „mano naivios jaunystės kvapas“, ir ten, beje, irgi esu minėjęs šiandien aprašomus tokiais negailestingais žodžiais: „senieji kvepalai Quorum buvo tokie galingai senamadiški, kad jais pasikvėpinus, kambaryje pradėdavo vysti augalai ir luptis tapetai – tabakas, oda, sena kirpykla“. Tai čia mano darbas kaip ir padarytas, daugiau galiu ir neberašyti, ar ne? Viso gero. Bet ne, taip nebus.
Quorum sukurti 1982 metais, tai buvo metai, kai baigėsi Sovietų lyderio Leonido Brežnevo žemiškasis kelias, kai Argentina surengė agresiją Folklendų salose pietų Atlanto vandenyne ir buvo skaudžiai nubausta Didžiosios Britanijos, o Michaelas Jacksonas išleido savo viso gyvenimo pagrindinį kūrinį, albumą Thriller. Jūs prisimenate tą laiką? Aš prisimenu, man buvo vienuolika metų.
Kvapo kūrėjas yra mažai žinomas ir daugiau niekaip nepasireiškęs ispanas Sebastian Gomez (ispanai apskritai nepasižymi perfumeriais, nors šalis yra didžiulė kvepalų gamintoja, tik kuria juos daugiausia prancūzai ir amerikiečiai). Stiklinis labai senamadiškas flakonas, kvėpuojantis net ne 1982-aisiais, bet gal net 1970-aisiais metais, ir ant stiklinio flakono dugno išspausta (ne lipdukas priklijuotas): „Pagaminta Ispanijoje, Antonio Puig, Barcelona“. Ispanijos demokratija buvo dar visai jauna: diktatorius Francisco Franco mirė tik prieš septynerius metus iki to. Ispanija net nebuvo Europos Sąjungoje (ji įstojo 1986 metais) – ji tik tais metais įstojo į NATO. Be galo tolima praeitis, ar ne?
Šį kvapą Lietuvoje šiandien vis dar galima nusipirkti, nors praėjo keturiasdešimt metų po jo paleidimo į rinką, ir jis kainuos mažiau, nei trisdešimt eurų.
Kvapas yra tikrai sena kirpykla, bet tokia agresyvi, kad net nejauku. Prasideda citrusais ir žolėmis (citrinos, greipfrutai, bergamotė ir pelynas), kurie neatsilaiko prieš senąją sunkiąją artileriją, kuri netrunka pasirodyti kvapo širdyje. Tiesiog į veidą trenkia pačiulio dūmas, kažkur giliai – pušis, primenanti nebrangų muilą, ir gėlės, kurios čia visai neprašytos, bet įkištos dėl kompanijos: gvazdikai, ciklamenai ir saldus jazminas. Sandalmedis liejasi į sunkų, monumentalų, lyg granite iškaltą pagrindą: kerpės, ambra, sunkus ir aitrus tabakas, odos aromatizatoriai ir smilkalai (ladanas, arba frankensensas, iš šventosios, arba smilkalinės, bosvelijos medžio, tas pats dalykas, kurį trys karaliai nešė kažkada kūdikėliui Jėzui), ir visa suplakta sunki banga trenkia, kaip likimas, kuriam negalima pasipriešinti. Kvapas klojasi galingais sluoksniais, kaip senos knygos puslapiais, jis čia kvepia vienaip, o čia, po minutės, jau kitaip.
Šių kvepalų apžvalgose internete (taip, apie Quorum yra rašyta labai daug, ir, įtariu, dar bus rašoma) – didžiuliai prisiminimų debesys: kažkas prisimena savo kubiečių kilmės šeimą, senelį iš Majamio, smilkstančius cigarus, didelius automobilius, ir tas pačias senąsias kirpyklas, kuriose kvapo niekas nedozuoja. Tai laikas, kai dar galima buvo rūkyti restoranuose (nepasiilgstu, bet prisiminti galima), kai buvo mažiau politinio korektiškumo, kai dar niekas nežinojo, ką reiškia „metoo“ – ir kai pasaulyje, lygiai kaip ir šiandien, visi žinojo, kad vienoje Šaltojo Karo pusėje yra laisvasis pasaulis, o kitame – Blogio Imperija, Sovietų Sąjunga, kurios vietą šiandien užėmė Rusija. Taip, tai senojo Šaltojo Karo kvapas, o šiandien vyksta naujasis karas, ir jis nebe šaltas, ir šis kvapas yra apie tai, kaip aną karą laimėjome, nes niekas negali pasipriešinti civilizacijai ir progresui; ir laimėsime ir šį.
