Kvepalai Dolce & Gabbana Light Blue Pour Homme šiandien jau laikomi tokiais populiariais, tokiais pažįstamais, kad jie praktiškai vos ne valdiški, vos ne standartiniai.

Teko skaityti tokią nesąmonę: girdi, jie yra “lengvesnis tęsinys Dolce & Gabbana Pour Homme”, kas yra didžiulė nesąmonė. Šie 1994 genialūs kvepalai (rašiau apie juos: kvėpinkitės, kol jų neuždraudė) yra tabako šventė, labai įsimenami ir pilni elegancijos.

Light Blue yra patys sau. Juos sukūrė 2007 metais Alberto Morillas iš Sevilijos, vienas parfumerijos gigantų, kuriam priklauso ir visa Acqua di Gio išvestinių kvepalų grupė, ir Baldessarini Del Mar (kuriuos pirkau vien dėl kainos), ir Collistar Acqua Attiva (kurie kainuoja penkiasdešimt eurų, ir man tai ne pinigai, nes aš tiek už kavą moku), ir Bulgari Man Extreme (kurie man yra kaip rytas Italijoje), ir net Ermenegildo Zegna Uomo, kurie kvepia oro uostais, bent jau man.

A. Užkalnio kvepalai
Foto: A. Užkalnio nuotr.


Dolce & Gabbana Light Blue Pour Homme atsiveria Sicilijos mandarinu, “šaldytomis greipfruto žievelėmis” (aš sakyčiau, cukatomis arba cukatais, bet kas aš toks?), bergamote, nes kur gi be jos, ir kadagiais, iš kurių yra toks nuostabus aitrumas ir šioks toks kvapo stabilizavimas, o toliau - juodieji pipirai iš Kinijos ir itališkas rozmarinas, kuriuo kvepia Sicilijoje ir Apulijoje, o taip pat Kalabrijoje, prie namų. Kvapas nudžiūva į muskusą, medį, lengvus smilkalus ir sąmanas, bet tų fiksuojančių elementų nėra daug, jie labai ilgai nelaiko, ir iš čia tikrai nedidelis kvapo ilgaamžiškumas, kas gali būti trūkumas, bet aš to trūkumu nelaikysiu, nes nenusiteikęs aš galvoti apie trūkumus nieko, kas susiję su Italija.

Labai itališkas citrusas, smėlis ir jūra, palmės ir geras gyvenimas (pastebėkite, kaip dažnai miniu gerą gyvenimą, tai labai svarbu, nes toks ir turi būti žmogaus siekis, gyventi gerai ir maloniai, o ne kankintis), atsipūtimas ir nesivarginimas dėl nieko, kava ir lengvos vėlyvos vakarienės, pasivaikščiojimai pakrantėje, tarp laivų ir lengvo sūraus vandens kvapo.

Šie kvepalai dabar pažįstami ir patys iš savęs, ir paskui iš visokių kopijų ir lengvučių replikų, kurių rinkoje daugybė - jų prakeiksmas yra ne tik klaikus rašytinis šriftas, kuriuo parašyti žodžiai “light blue”, lyg iš kažkokių savamokslių dizainerių tai būtų, o ne vienų garsiausių mados ir stiliaus namų. Jų prakeiksmas yra toks, kad, kaip ir Acqua di Gio iš Giorgio Armani Pour Homme (1996) (apie juos rašiau DELFI), jie tiek kartų imituoti, beždžioniauti, kopijuoti ir naudoti įkvepimui, kad patys lyg ir suvulgarėjo ir supaprastėjo.

Čia panašiai, kaip su tokiu rašytoju Užkalniu: grįžęs 2011 metais iš Britanijos, šis žmogus blevyzgojo ir šokiravo tiek, kad paskui tapo viso šokiravimo, keiksmų ir kitokių negrožybių personifikacija, ir tapo netiesiogiai atsakingas už visą jaunimą, kuris nėra susijęs su tuo minėtu Užkalniu, tačiau bandė pasiekti greitą šlovę ir populiarumą, varydami užkalniškus tekstus.

Tačiau kvepalai geri, kaip ir minėtasis Užkalnis. Vienintelis Dolce & Gabbana Light Blue Pour Homme trūkumas - jie, kaip ir daugelis citrusinių kvepalų, labai greitai išsivėdina, ir todėl juos reikėtų arba dažnai purkštis, arba guldyti ant anksčiau užpurkšto odos ar smilkalų sluoksnio. To paties, deja, apie Užkalnį pasakyti negalima: jis išsivėdina labai negreitai.