Šiandien parašysiu apie kvepalus, nes pažadėjau: kvepalai buvo sukurti tada, kai man buvo vos treji, 1974-aisiais. Po stalu vaikščiojau tais laikais.

Šią apžvalgą pažadėjau, kai rašiau apie pačiulio narkotinio kvapo festivalį, prancūzišką aromatą L’Homme Patchouli, „Kvepiu, kaip hipis su suktine”. Sakiau, papasakosiu dar ir apie prancūzišką klasiką, kuri įkvėpė šį aromatą.

Tai štai, klasika, įvykusi beveik prieš pusę amžiaus, yra parfumerijos namų Givenchy odekolonas Gentleman, ir kadangi jis vadinamas džentelmeno vardu, turbūt beprasmiška kalbėti apie tai, kad visi kvepalai yra skirti visiems, ir kad nėra vyriškų ar moteriškų aromatų. Žinoma, bus moterų, kurioms šis variantas tiks, tačiau jų bus labai nedaug. Tai visgi labai senamadiškas vyriškas kvapas, sena tradicinė brangi kirpykla kur nors Niujorke, tai praeities kvapų gama ir registras. Nieko modernaus, tikrai.

Givenchy Gentleman
Foto: Autoriaus archyvas

Mano draugei labai nepatinka šis kvapas, sako, kvepia senatve, ir ji savotiškai teisi. Tai - praeities kvepalai. Juos Givenchy jau pora kartų atnaujino (pakeitę visiškai blankiais, nuobodžiais, net neaprašomais - nes nėra apie ką rašyti - generiniais pusiau gaiviais, pusiau mediniais kokteiliais), tačiau tas senasis kvapas liko, kaip savotiškas paminklas tam egzotiniam pačiulio stiliui, toms indiškoms smulkioms gėlytėms, kurios taip tvankai ir atkakliai užgožia viską aplink save.

Originalųjį Givenchy Gentleman sukūrė senosios kartos parfumeris Paul Leger, apie kurį žinome tik tiek, kad jis sukūrė ir Cacharel Anaïs Anaïs, 1978 metų moteriškus kvepalus, sprogstančius gėlėmis ir citrusais.

Givenchy Gentleman savo pirmąjame, viršutiniame kvape apsieina be citrusų - ten pelėtrūnas ir cinamonas, bet jų labai nedaug, nes itin stipri kvapo širdis supina galingą pačiulį ir vetyverį (auksabarzdį), kuris alsuoja prabangiu indišku muilu, muilu iš turtingųjų viešbučio, iš vonios su auskiniais čiaupais ir su sunkiais storais medvilnės rankšluosčiais, į kuriuos susisupa nuogos moterys, prieš žengdamos į miegamąjį.

Andrius Užkalnis (Ričardas Savukynas nuotr.)

Kvapo pagrinde - cibeto liaukų muskusas (cibetas yra Azijos ir Afrikos žvėrelis, panašus į šešką ar mangustą), gyvulinis ir geidulingas, o taip pat kvapų kompozicija, kuri vadinasi „Rusijos oda” - tai sudėtinis kvapas, kuriame daug tabako, dūmo ir spygliuočių sakų (apie labai būdingą tokio tipo kvapą aš rašiau prieš kurį laiką „Kvepėkite, kaip 90-ųjų Gariūnų verslininkas”. Išdirbta oda, kaip jau sakiau, neturi savo malonaus kvapo: ji kvepia aromatizatoriais, kurie yra taikomi, kad nebūtų dirbamos odos smarvės.

Šis kvapas nėra lengvam dėvėjimui. Jis yra sunkus, galingas, ir amžinas. Geriausias dalykas - kartą išbandę, niekada jo su niekuo nesupainiosite. Ir jeigu senatvė kvepia taip, tai man patinka senatvė.