Tai kvepalai yra keisti iki tokio lygio, kad net juos gaminę parfumerijos namai The Different Company (“kitokia bendrovė”) nustojo juos siūlyti ir juos galima nusipirkti tik mažų pavyzdėlių rinkinyje.

Kompanija tikrai keista. Jie prancūzai, savo tinklalapį išsivertę į dešimtis kalbų - net ir kazachų, ir lietuvių, ir indoneziečių. Kompaniją įsteigė vienas garsiausių šių laikų parfumerių, Jean-Claude Ellena (jam jau 75 metai, ir nuo 2005 metų visus kvapus kuria jo dukra, Celine Ellena, kurios karjerai pasaulinio garso tėvas ne padėjo, o pakenkė, nes ji neišvengiamai yra genijaus šešėlyje; panašiai atsitiko Johno Lennono sūnui Julian’ui), ir flakonų dizaineris Thierry Baschmakoff.

Apie Jean-Claude Ellena jau esu rašęs DELFI: jo kurtus nuostabius apelsinų kvepalaus Bigarade Concentree esu palyginęs su laiminga pabaiga po sunkvežimiu.

Dizaineris Tierry Baschmakoff, kurio rusų kilmės pavardė (Bašmakov) kvepalų pavadinime įrašyta modernesniame prancūziškos rašybos variante (De Bachmakov) sukūrė daugybę flakonų, kuriuos žmonės atpažįsta iš tolo: Bulgari Black, Lacoste Pour Homme ir Bentley for Men (dar ir daugelį kitų, tačiau flakono kūrėjus parfumerijos kompanijos retai nurodo, arba pradeda nurodyti tada, kai dizaineris labai išgarsėja).

A. Užkalnio kvepalai
Foto: A. Užkalnio nuotr.


Kvepalai De Bachmakov trinkteli žaluma ir beveik iškart - riešutais (muskatu). Žaluma yra keista, jos nesuprasi, ir tik paskui sužinai, kad tai šiso (shiso, 紫蘇), augalas, dar vadinamas japonų mėta, kinų baziliku ir jautienos steiko augalu, nes kai kurie jo variantai turi ryškiai raudonus lapus. Žaliąjį šiso mes dažniausiai sutinkame japonų restoranuose: lapai naudojami puošmenai ir aromatui prie vasabio, sušių ar sašimių. Šis kvapas itin retai naudojamas parfumerijoje, bet Tom Ford parfumeriai yra panaudoję jį dusyk: Mandarino di Amalfi, kur jis papildo mandariną (autorė Calice Asancheyev-Becker), ir Sole di Positano, tokioje citrusų šventėje, kur sudėta, regis, viskas, kas pasaulyje yra citrusinio (autoriai Aurelien Guichard ir Olivier Gillotin).

De Bachmakoff struktūriškai prasideda nuo bergamotės (kurgi be jos), kalendros (jau rečiau) ir truputėlio figos, kurios saldumas čia nuostabiai nelipnus, ir tuojau pat užgroja muskatas ir jau minėtasis šiso, ir dar labai santūri frezija, tokia šalta ir neprieinama. Paskui, jau žymiai vėliau, pajuntame kedro ir ambros jaukų pagrindą.

Žiauriai keistas pojūtis. Kvape yra kažkas neprieinamo, šalto ir labai uždaro: kaip žmogus, kuris jūsų nepastebi, kuris į jus nereaguoja. Ypač pradžioje, kompozicija yra apie atstūmimą, nedraugiškumą, gal ir šaltą, nuožmią aroganciją, prie kurios galima priprasti, nes tada supranti, kad tai yra viso labo labai nesaugaus žmogaus gynybos mechanizmas. Prie šitų kvepalų priprasti man užėmė kelerius metus. Gal jums pasiseks greičiau, jei rasite nusipirkti. Šis kvapas - vienas sunkiausių skyrių parfumerijos moksle.