Pačiulis yra neaukštas žiedinis krūmas su smulkiais žiedeliais, augantis tropiniame klimate ir daugiausiai siejamas žmonių galvose su Indija (net ir pats pavadimas kilęs iš tamilų „pačai“ ir „elai“, kas nekūrybiškai reiškia žalią lapą, ir galėtų būti pritaikytas bet kokiam augalui, nuo klevo iki arbatžolių krūmo), nors beveik visas pačiulių eterinis aliejus šiais laikais yra gaunamas Indonezijoje. Jį karštais garais išgauna iš lapų ir šakelių ir naudoja kosmetikoje, parfumerijoje ir rytų Azijos smilkaluose – tuose pačiuose, kuriuos taip mėgo hipiai.
Hipiai Amerikoje degino smilkalus su pačiuliu, tepėsi ant savo nekirptų ilgų plaukų pačiulių aliejų ir rūkė žolę, ir jų namuose abu kvapai susimaišydavo, ir pagaliau pačiulio aliejaus kvapas susipynė su narkotikų saldžiu dūmu, iš čia ir asociacija, kuri nepelnytai kriminalizuoja nekaltą (nors ir labai įsimenamą) eterinio aliejaus kvapą.
Kalbu apie nebrangius kvepalus L'Homme Patchouli iš plačiai žinomų, bet tikrai neprestižinių parfumerijos namų Roger & Gallet (Prancūzijoje tas vardas sutinkamas ant kiekvieno kampo, šiemet šiems parfumerijos namams sukanka 160 metų – aš nusipirkau šį flakoną, nuėjęs į prekybos centrą pasikeisti telefono apsauginio stikliuko ir nusipirkti vitaminų.
Kvapą sukūrė naujosios kartos parfumerė Karine Vinchon-Spehner, pagarsėjusi kvepalais, ji kurtais parfumerijos namams iš Omano, Amouage (jos sukurti ir nuostabūs saldūs ir labai gėliški Amouage Opus III iš „Bibliotekos“ serijos, nors man labiau patinka garsieji Opus V, kur romas susipina su rože ir agarmedžiu).
Kvapas L’Homme Patchouli palyginti visai naujas (2019 metai), tačiau kvepia visiška praeitimi, ir mano draugė man tai nedelsiant pastebėjo. Jai pačiulio kvapas yra „senelio kvepalai“, ir ji teisi: šis kvapas dominavo 1960-uosius ir 1970-uosius, kai buvo pačiulis, auksabarzdis (vetyveris), ambra ir dar tabakas, papuoštas gėlėmis ir šiek tiek citrusais. Anais laikais nebuvo didelio susidomėjimo jūriniais aromatais, medis buvo antraeilis, smilkalai pasirodydavo retai.
Tipinis pačiulio aromato koncentratas yra Givenchy Gentleman (skaidrus buteliukas su gintaro spalvos skysčiu, iš 1974 metų, o ne naujoji juoda versija, kuri yra apie nieką – apie senuosius reikės būtinai parašyti, nes labai jau užtempiau, kiek čia galima laukti), ir jis yra labai artimas šiandien aprašomiems kvepalams iš Roger & Gallet, tik Givenchy variantas yra dar tamsesnis, demoniškas, o šiandien apžvelgiamieji yra lengvesni, gal su šiek tiek nerūpestingumo, kurį neša viršutinė bergamotės nata ir šiek tiek snapučio gėlių kvapo, bet labai nedaug, o šiaip tai tas iš esmės yra perdainuota klasika, labai artima šaknims.
Pačiulio kvape yra dūmai, rytų stilistika, kokia nors Delio ar Bombėjaus (Mumbajaus, žinau, bet aš vadinu senoviškai, ko jūs norite iš seno žmogaus) senienų krautuvėlė, raižytas raudonmedis, šilkai ir bronzos ir aukso papuošalai, šventyklos, prieskonių ir žolių turgus, vidurdienio karštis. Jei norite dėvėti šiuos kvepalus, turite būti pakankamai drąsus, nes tai nėra „neįžeidžiantys“ lengvi biurui tinkami kvepalai.
Tai kvepalai žmogui, kuris neina į biurą, nes jam nereikia.
