O dabar apie šio šeštadienio kvepalus. Senokai nekalbėjome apie klasiką, tokią įsigėrusią mums visiems po oda, kad ji, atrodo, buvo visada. Jean Paul Gaultier „Le Male” (taip ir rašoma, kabutėse) kvepalus labai seniai, prieš 27 metus, sukūrė dar tada labai jaunas armėnų kilmės genijus iš Prancūzijos Francis Kurkdjian, kuriam tada buvo tik dvidešimt šešeri.

Aš tais metais, 1995, paskutinį kartą buvau Portugalijoje, ir man tuomet buvo dvidešimt ketveri - manote, sutapimas?

Apie Kurkdjian kvepalus daug rašiau Delfi: ir pigius („Kvapas, kurio ieškojau dešimtmečiais”), ir brangius, ir nebeparduodamus („Kuo kvepia nebepasiekiama formulė, arba mano kvepalai maniakams”). Turbūt nėra tokių, kurie man nepatiktų.

Šiuose kvepaluose, „Le Male”, yra ištisa epocha: mados namų dizaineris Jean Paul Gaultier yra ir buvo epatažinis, iššaukiantis personažas, atvirai demonstruojantis homoseksualumą ir skandalizuojantis publiką. Prisimenu jį Anglijoje kaip beprotiškai neskoningos laidos Eurotrash vedėją (rodė per Channel 4 nuo 1993 iki 1997 metė). Laidos pavadinimas reiškė Eurošiukšles, ir ji nuolatos balansavo ant kraštutinio nepadorumo ribos, o Gaultier prancūziškas akcentas ir riebūs juokeliai nuolatos provokavo konservatyvesnę publiką rašyti skundus į televiziją, nes jiems tik ką laidoje papasakojo apie oralinį seksą arba parodė neįsivaizduojamai didelį, pusantros pėdos ilgio, guminį pimpalą, perrištą rožiniu kaspinu - kaip pasiūlymą dovanos Motinos dienai. Jau nebeprisimenu, kas ten buvo apie Velykas, bet kažkas apie kiaušinius ir besiporuojančius triušelius, ir, regis, buvo svarstoma, ar yra tarp Kalėdų senelio pagalbininkų elfų tokie, kurie būtų gėjai, ir jei yra, kada jie tai daro tarpusavyje - ar pertraukėlėse tarp darbų, kai jų kolegas tenkina Snieguolė, ar jau paskui, tarpušvenčiu, kai visos dovanos vaikučiams išvežiotos.

Kvepalai „Le Male” (pavadinimas nelabai išverčiamas, turbūt būtų „Le Patinas”, kaip tas filmukas „La Troškinys”, pagaunate, ar ne?) yra įpakuoti gerai nuaugusio vyriško kūno formos buteliuke (kaip sakė viena amerikiečių komikė, “tradicinės orientacijos vyrai tokios kokybės kūno neturi, turi glamonėti kitų vyrų penius, kad gautum tokios kokybės raumenų definiciją”), apvilktame dryžuotais Bretanės marškinėliais (gėjų stiliaus simbolika), su apykakle ir plieno žiedu po kaklu. Žalio stiklo flakono apačioje - didelis ir nedviprasmiškas, triko apspaustas, kūno savininko pasididžiavimas.
Ar tai gėjų kvepalai, ar kvepalai, skirti LGBT atstovams? Nepaisant visos vaizdinės tematikos, reklamos, brutalaus epatažo, ironijos ir užuominų, kvepalus pirko visi. Paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje tai buvo laikmečio kvapas. Vanilės pagrindas, gana saldus, buvo tais laikais visiškai neiššaukiantis: darsyk, tokiu kvapu kvepėjo Londono ir Paryžiaus gatvės, metro, darbovietės ir restoranai. Šiandien jis labiau istorinis: pasikvėpinęs juo, jausčiausi kažkiek atsilikęs nuo laiko arba bandantis sugrąžinti jaunystę.

A. Užkalnio kvepalai
Foto: Gamintojo archyvas


Kvapas atsiveria labai aiškia mėta, kardamono prieskoniniu įkandimu ir bergamotės rūgštimi, tada užgroja levanda, pagardinta kmynais ir apelsinmedžio žiedais (mūsų sode dabar kaip tik yra žydinčių apelsinmedžių, nuėjau pauostyti, koks tas kvapas ne flakone, o gyvenime), ir cinamonas.
O jau pagrindas, žinoma, yra jau minėta saldi vanilė, supinta su saldžiomis ir karčiomis tonkos pupelėmis, tirštai ištepta ant kedro pagrindo su šiek tiek gyvuliškos ambros. Kokia geniali kompozicija, nors ir visiškai nepriimtina iš šių dienų dėvėtojo pozicijos. Bent jau aš taip manau.
Kvepia nepaprastai brangiu muilu arba skutimosi putomis, su gyvulinio rūgštaus prakaito atspalviais, o cinamonu, kardamonu ir vanile saldintos mėtos sudaro svaigulio, vasaros ir karščio pojūtį. Siaubingai nepadoru ir kartu labai įdomu. Taip buvo kuriami kvepalai tada, kai žmonės mažiau bijodavo įžeisti ir rečiau norėdavo įsižeidinėti.