Rašiau apie kelis pavyzdžius iš pigesniųjų lentynų: kurie vis netikėtai džiugino. Tai džiugino prisiminimais apie 1990-ųjų jaunystę, Caractere iš Daniel Hechter, flakonas už trijų mėnesių algą (Užkalnis: kvapas, kaip Lietuvos laisvės pradžia – flakonas už 3 mėn. algą), ir iš tų pačių mados namų - Cuir Sensuel, sukurtas garsiausio šių laikų perfumerio, armėnų kilmės prancūzo Francis Kurkdjian (Užkalnis: prancūzai moka kvepėti, net ir už 20 eurų), kuris kūrė yra Baccarat Rouge 540, ir labai retus ir tik aukcionuose benuperkamus maniakų kvepalus Armani Mania (Užkalnis: kuo kvepia nebepasiekiama formulė, arba mano kvepalai maniakams).

O štai Coton Chic iš Daniel Hechter nusipirkau visiškai negalvodamas, tiesiog pati idėja apie medvilnės prabangą, arba prabangią medvilnę, turėjo azartiško patrauklumo, tai daug nelaukęs įsimečiau į parduotuvės krepšelį.

Kvepalai

Jau paskui pasižiūrėjau, kad kūrėjas - tas pats Francis Kurkdjian, o kvapas, na, toks, kurio aš ieškau šian bei ten visą gyvenimą, ir randu kas kokius penkerius metus. Tai citrusas, džiūvantis į medį arba švelnius smilkalus, ir nusėdantis į muskusą, tabaką arba pačiulį. Tos idėjos kombinacija - lengvas švaros kvapas, tik ką išskalbta ir saulėje išdžiūvusi medvilnė, balta spalva ir gaiva.

Tokie buvo itališki Luciano Soprani Uomo, kurių jau nebegamina, ir kurių tris flakonus pirkau Japonijoje. Tokie yra Aramis New West, nuo kurių užsimanau emigruoti (Užkalnis: nuo šito kvapo užsimanau emigruoti ). Tokie yra ir Coton Chic, apie kuriuos rašau šiandien.

Žinoma, negalima nepastebėti, kad švarių skalbinių kvapas, lygiai kaip ir odinės striukės ar portfelio kvapas, yra ne tai, kuo tie dalykai kvepia patys, bet tai, kuo juos dažniausiai kvėpina: pavyzdžiui, skalbinių aromatizatoriuose dažnai būna pačiulio derva, kvepianti salsvais indiškais narkotikais, suktinės dūmelio atgarsiais.

Čia irgi tas pats atvejis. 2013 metų Coton Chic atsiveria bergamotės šaltu citrusu, rozmarino žole ir atšaldomas mėta, paskui ten yra snaputis - tokia nesaldi gėlė, ir galbano sakų smilkalai. Nieko ne per daug, viskas švaru ir tyra. O paskui, jau džiūvant, kvapas groja ir ilgai aidi tais pačiais pačiuliais ir muskusu. Ramina ir gerina nuotaiką (bent jau man), tai kvapas, kuris sako “viskas bus gerai, Andriau”, tai kvapas, kurį žmonės dažniausiai aprašo, kaip tiesiog labai gerą aromatą, nemokėdami paaiškinti, kodėl taip yra.

Ir tai yra tokia kombinacija, kurios niekada, niekaip ir nei per kur nemokėjo sukurti Sovietų Sąjungoje. Tai ne vadinamasis šipro (chypre, arba kipariso odekolono) grupės kvapas, ne, tai citrusas su medžio priedais. Noriu griebti antrą flakoną jau dabar.