Amerikietiški parfumerijos namai Vilhelm Parfumerie visus kvepalus pilsto į totaliai moteriškus flakonus, nepaisant to, kad beveik visas asortimentas pabrėžtinai skirtas ir vyrams, ir moterims. Pažiūrėkite į nuotrauką su kvepalais (Juodasis Citrusas), apie kuriuos kalbėsime šiandien.

Kvepalai „Black Citrus“
Foto: Gamintojo archyvas

Įsivaizduokite, kad koks nors vienišas vyras tokius nusipirko ir laiko vonios kambaryje. Pas jį ateina į svečius draugė, kuri, tarkim, nelabai nusimano apie parfumeriją. Nueina į vonią. Pirma mintis pamačius flakoną – Dieve mano, jis turbūt gėjus. Antroji mintis – čia pas jį kažkokia kita boba ateidinėja, ir dar taip dažnai, kad laiko čia savo kvepalus. Ir pradeda skaičiuoti dantų šepetėlius. Jeigu daugiau nei vienas – išvis viskas aišku. Aš čia pas jį tik dėl įvairovės. Šlykštynė.

Apie keistus ir labai nišinius kvepalus iš Vilhelm Parfumerie jau rašiau DELFI: ir apie tuos, kuriuos iš draugės pasivogiau, bet man nebuvo gėda, nes mes šeima (https://www.delfi.lt/stilius/vyrams/uzkalnis-pasivoge-drauges-parfumerija-man-ne-geda-nes-mes-seima.d?id=88278779), ir apie tąsyk tikrai jau visai oficialiai moteriškus Do Not Disturb (Netrukdyti) (https://www.delfi.lt/stilius/vyrams/uzkalnis-netrukdykite-man-kvepiu-kaip-noriu.d?id=86138777).

Tai štai, juodasis citrusas. Sukurti 2015 metais jaunesnės kartos parfumerio Jerome Epinette – jis itin daug yra sukūręs kvapų Atelier Cologne studijai, o taip pat švedų prekės ženklui Byredo (Bal d’Afrique – https://www.delfi.lt/stilius/vyrams/uzkalnis-moteriskas-kvapas-tiks-ir-vyrams-nebutinai-lgbt.d?id=87263137 – yra populiariausias tarp lietuvių, tai irgi labiau į moteris orientuotas kvapas, kažkaip man čia šiandien paėjo su moteriškais dalykais, kaip manote, kodėl?), ir apie jo Arsenic Osman, su slyvomis ir cinamonu („Kai pinigai plėšo kišenes, pirkite kvepalus“) irgi esu rašęs.

Kvepalai atsiveria Kalabrijos bergamote ir kardamonu, karčiąja Paragvajaus arbata mate (tiesą sakant, ir Urugvajuje dėl jos visi išprotėję, tačiau, kai ten gyvenau, man nepavyko priprasti prie to Lotynų Amerikos birzgalo), o pagrindas – beržas (kažkiek vantų, kažkie žievės), ir labai sausi Indonezijos pačiuliai, ne svaigieji Indijos, primenantys suktinės dūmelį, o tokie tiesiog kaip asfaltas po lietaus.

Tą ir kalba kvepalų pardavėjai – jie norėjo sukurti tą gaivą Londone, kai tik nulyja, ir žmonės skuba kvepiančiomis gatvėmis, kur nors Bond Street, tarp tviskančių žalvariu parduotuvių ir chromuotų automobilių. Tai idiliška Anglija iš filmų, kokios jau nebėra, tačiau kurią myli amerikiečiai, kuriems netenka gyventi tame pernelyg triukšmingame, nervingame, sugrūstame ir chaotiškame mieste. Tai Amerikos nutapytas gražios Anglijos paveikslas, ir negaliu sakyti, kad svajonė jiems nepavyko.