Tačiau pastebėjau, kad savo parfumerijos kritiko darbe esu pora kartų kritiškai atsiliepęs apie pora moterų-parfumerių, be jokių ten seksistinių išvedžiojimų, o tiesiog ten buvo gana lėkštos kūrėjos, su nuobodžiais generiniais kvapais, panašiais į Britney Spears arba Beyonce sirupinius vandenukus, arba parduotuvių tualetų gaivikliais.
Taip jau yra, kad didžioji dalis kvapų yra sukuriama vyrų (nors jie skirti ir vyrams, ir moterims), ir pagalvojau, kad reikėtų papasakoti apie kokį nors itin gerą moters kūrinį, ir kaip sykis kolekcijoje tiesiog patys po ranka atsirado kvepalai iš autorės, apie kurią dar nebuvau rašęs.
Kūrinys yra iš prabangių Paryžiaus parfumerijos namų By Kilian, kurių įkūrėjas, parfumeris Kilian Hennessy, ne tik pavarde primena alkoholinį gėrimą: jo šeima yra konjako gamintojai, ir jo vaikystė prabėgo, be kita ko, brandinimo rūsiuose tarp statinių. Galima įsivaizduoti, kad tėvų pinigai jam padėjo siekti parfumerio profesijos, ir jau pradėjęs kurti kvepalus, kalbėjo apie tai, kad jis visada norėdavo pridėti ąžuolo ir karamelės natų. Kad primintų konjaką.
Šiandien kalbame apie kvepalus, skirtus moterims ir vyrams, bet pavadintus be galo moteriškai (bent jau man taip atrodo): “Moonlight in Heaven”, mėnesiena dausose, patys pagalvokite, kas čia per reikalai. Kai numiršti ir žengi į dangų, tai iš kur ten mėnesiena? Ten gi virš debesų pas Dievą yra amžinoji šviesa. O gal ir naktis būna, ką aš žinau.
Kvepalus sukūrė 2016 metais rusų kilmės prancūzė, Calice Asancheyev-Becker, ir pakanka pažiūrėti jos darbų sąrašus, kad suprastum, jog ji yra viena labiausiai nestandartinių ir asimetriškų kombinacijų meistrė. Ten ir Bergamot Truffle iš Inspirations by Payard (bergamotė su trumais, o jūs manėte, kad trumai tik ant pastos ir grikių košės, ogi ne), ir Tom Ford - Mandarino di Amalfi, viena rafinuočiausių citrusų versijų, su kuriomis man tik teko susidurti (be to, ir Tom Ford, kaip kūrybos direktorius, yra nežmoniškai, bjauriai priekabus savo autoriams), ir Tommy Hilfiger mado namų amerikietiška jaunystės svajonė Tommy Girl, lyg ir skirta moterims, bet tinkama ir vyrams.
O tada įvyksta stebuklas: kvapo širdyje atsiranda kokosas, ryžiai (kiekvienas, kas yra gaminęs japoniškus ryžius, puikiai žino jų kvapą), jazminai ir mangai. Stebuklas todėl, kad aš kokoso kvapo negaliu pakęsti, o čia jis taip supintas su kitais saldėsiais ir ryžių sūrumu, kad aš negaliu juo atsigėrėti.
Pagrindas - saldi tonkos pupelė, susiliejanti su tuo mangu, ir truputėlis gaiviai muilino vetyverio. Ir viskas.
Šie kvepalai yra kaip melodija, kuri yra netikėta, bet labai harmoninga, ir absoliučiai neinanti iš galvos, norisi ją niūniuoti dar ir dar.
Kainuoja tikrai gana įspūdingai, virš pusketvirto šimto eurų už šimtą mililitrų, bet kas tie pinigai, kai galima pasinerti į tokius vaisius ir gėles, kurie yra viskas apie vasarą, egzotinius kraštus, paplūdymius, skėčius nuo saulės, kokteilius ir plonus drabužius, pusiau permatomai dengiančius kūną. Kai saldumas pateiktas taip nesaldžiai, kai vaisiai gaivina, o ne limpa, ir kai saulė tik šildo ir džiugina, ir visiškai nevargina. Turbūt taip kai kada kvepia laiminga diena.
