Aš pats niekada niekuo nesigiriu, o jei jums atrodo, kad giriuosi, tai čia jūsų problemų atspindys ir jums laikas pas gydytoją.
Kaip žinote, aš kartais (labai retai) rašau apie kosminio pigumo kvapus. Prieš dvejus metus štai rašiau, irgi gyvendamas Italijoje (tik tada gyvenau Abrucuose, o dabar – Sicilijoje, jau antras mėnuo šioje šalyje ir visai nenoriu grįžti, o ir jūs manęs, įtariu, nebūtinai pasiilgote; dar ne visas picas suvalgiau), tada tai buvo Proraso, skystis po skutimosi, kai sakiau, kad už dešimt eurų kvepia visa Italija, o vėliau esu rašęs, po interviu su mano bičiuliu Rimu Šapausku, kuris irgi yra kvepalų specialistas ir man tą kvapą priminė, apie lenkišką odekoloną Wars („Kvepalų gynimo maršas iš Lenkijos, arba gėda dėl kainos“).
Tai dabar metas dar vienam radikalumui: skystis po skutimosi Malizia Uomo Vetyver yra žinomas kiekvienam italui, yra ir odekolonas (ten gali išleisti ir dešimt eurų), bet skystis po skutimosi būna ir už nepilnus tris eurus. Jeigu norite suprasti Italijos parfumerinį skonį, turite prisiminti, kad šioje šalyje net patys neturtingiausi žmonės, tie, kas geria vyną iš plastikinių pakelių, yra vis tiek kupini savigarbos, ir jų kvapas yra kokybiškas, net jei kainuoja komiškus pinigus. Tas įprotis gerai valgyti, skaniai gerti ir puikiai kvepėti yra genuose, tai yra Romos imperijos palikimas, „civis romanus sum“ – „aš esu Romos pilietis“, ta pasididžiavimo kupina frazė, kurią citavo dar JAV prezidentas Johnas F. Kennedy, kalbėdamas prie Berlyno sienos susižavėjusiai Vakarų Berlyno vokiečių miniai.
Pigus – nereiškia blogas. Kaip galite suprasti iš pavadinimo, kvapas yra visas apie vetyverį, arba auksabarzdį, arba gal dar vetiverį: bet kuriuo atveju, tai karčiai ir visai nesaldžiai kvepianti indiška žolė, kuri kvepia klasikiniu muilu.
Apie Vetiver kvepalus iš parfumerijos namų Guerlain taip pat rašiau DELFI, paminėdamas, kad tai tokie seni kvepalai, kad net senesni už mane patį. Kvepiu, kaip elitinis muilas, sakiau tuomet.
Malizia Uomo kvape yra ir šviežio šieno, yra ir šiek tiek mėtos atspalvio, ir užvis labiausia – kartaus, tik ką nuskinto (ir turbūt su mocarela ir pomidorais pateikto) baziliko, tokios itališkos žolės, kad labiau itališkos nebūna (nors daug baziliko šiais laikais atvyksta iš Izraelio, atsimenu, kuomet gyvenau Anglijoje, leftistai toje šalyje burzgė, kad kai kuris bazilikas, parduodamas turtingų žmonių maisto prekių parduotuvėje Waitrose, o aš buvau turtingas žmogus ir ten apsipirkinėjau, tai va, tas bazilikas atvyksta iš Izraelio okupuotų Palestinos teritorijų – bet kadangi esu pats praktiškai žydas ir palaikau Izraelį, tai man nuo to bazilikas buvo tik skanesnis). Turi kvapas ir pomidorų šakelių kartaus galingumo – lyg būčiau atėjęs į močiutės šiltnamį.
Kvapo lengvumas ir nesaldumas yra fantastiškas, aš taip noriu kvepėti kiekvieną dieną, tiksliau, norėčiau, jei neturėčiau dar daugybės kitų kvepalų, tačiau kaip galima už tokią mažą pinigų sumą sukurti tokį fantastišką aromatą, man lieka paslaptis. Lygiai taip pat yra paslaptis, kaip Italija, toks kraštas, kuris yra valdomas, kaip bananų respublika, visgi sugeba būti toks laimingas, turtingas ir viena pagrindinių ir didžiausių ekonomikų pasaulyje.
Kai tik būsite Italijoje, pirkite šiuos kvepalus: kainos nepajusite, o įspūdis pasiliks ilgam.
