Tačiau šiuos kvepalus išties pirko Fausta (ji yra keliolika elementų, ir labai sėkmingų, įnešusi į kolekciją), ir, jeigu ką, flakonas yra moteriškiausias iš visų, kokį tik galima įsivaizduoti (pažiūrėkite į nuotrauką). Tačiau pats kvapas skirtas ir moterims, ir vyrams, nes juk nėra vyriškų ir moteriškų kvapų, kaip nėra vyriškos ir moteriškos kavos arba koldūnų. Apskritai, jei dalykas skirtas tik moterims arba tik vyrams, tai, greičiausiai, koks nors šlamštas žmonėms su žema saviverte: buvo ir Lietuvoje vyrų arba “tikrų vyrų” gėrimai, buvo ir damų likeriai (vien nuo pavadinimo nemalonu). O štai Anglijoje pardavinėjo iki 2011 metų šokoladinį batonėlį “Yorkie”, ant kurio, vietoje raidės “O”, buvo perbrauktas moters atvaizdas, kaip kelio ženklas, ir buvo parašyta “It’s not for girls” (ne mergaitėms). Sumanymas buvo, kad tokį batonėlį labiau pirks spuoguoti nupiepę gaideliai, norintys jaustis tikrais vyrais, ir emancipuotos moterys, kurios norės įrodyti, kad joms nepakomanduosi. Tačiau gamintoją, kompaniją Nestle, daug kas skundė dėl seksizmo, ir 2011 metais jie nutarė, kad bus ramiau atsisakyti. Tais pačiais 2011 metais aš grįžau iš Anglijos į Lietuvą. Sutapimas? Nemanau.

Bet jeigu net ir būtų moteriški, ar man būtų baisu jais kvėpintis ar jų apžvalgą rašyti? Baikit jau. Kaip jums jau turėtų būti žinoma, mano reputacija yra ledinė ir nebijo nieko: jei ant baltos sienos matyti kiekviena dėmelė, tai ant manęs jau nebėr kur naujų dėmių dėti, nebeturiu kuo naujai pakraupinti ir pats kartais stebiuosi, kad dar sugebu publiką skandalizuoti. Aš esu kaip Egidijus Dragūnas, tik dainuoti nemoku.

A. Užkalnio kvepalai
Foto: A. Užkalnio nuotr.


Kvepalai tinkamu itališku pavadinimu “Basilico & Fellini” (tinkamu, nes šiuo metu gyvename Italijoje ir nežinome, kada grįšime į Lietuvą, pažiūrėsime, koks bus Lietuvos gyventojų elgesys ir ar atsiras bent kiek sąmoningumo, ar baigsis neskiepytųjų sąjūdžiai ir homofobų riaušės) yra atkeliavę iš Amerikos, iš Niujorko parfumerijos namų su vokišku ir prancūzišku vardu Vilhelm Parfumerie. Apie jų vieną kūrinį jau rašiau DELFI: “Netrukdykite man, kvepiu, kaip noriu”. Visų kvepalų iš šių parfumerijos namų inspiracija ir legenda yra dalykai, susiję su šou verslu, menu ir elito bei bohemos gyvenimu. Kokteiliai nuo ryto, balti kolumbietiški miltai pro šnerves, salsvas indiškos žolytės dūmas ir, žinoma, kvapai, primenantys apie grožį, nuodėmes, gražias nuodėmes ir stebuklingą meno galią.
Išties, bazilikas ir Federico Fellini, italų režisierius, kūręs nuostabų itališkos svajonės pasaulį po Antrojo pasaulinio karo nuskurdusioje Italijoje (o paskui svajonė pavirto realybe, automobiliukais Fiat, ekonominiu stebuklu ir saldžiu gyvenimu) yra itališkos idėjos esencija. Kvepalai brangūs, kaip ir dera gero gyvenimo simboliui (50 ml flakonėlis kainuoja Lietuvoje 135 EUR), tačiau, išskyrus lėktuvus ir konsminius laivus, nėra dalykų, kurių dirbantis žmogus negalėtų sau leisti: tai tik prioritetų klausimas.

Kvapas ir atsiveria kandžiu mėtiniu baziliku (būtent iš mėtų kvapo, sumaišyto su pomidorų stiebais ir šakomis, kvepiančiais močiutės šiltnamiu - kaip žinote, pomidorai patys beveik nekvepia, kvepia šakelės, todėl ir pardavinėja brangesnius pomidorus ant šakelių, kad jūs galvotumėt, kad šie pomidorai yra “kvapnesni”) ir kaktusinis vaisius kvailu lietuvišku pavadinimu “kertuotis”, kurį daugelis žino jo anglišku pavadinimu “drakono vaisius”, dragon fruit - ryškiai rausvas iš išorės, kaip pasakų drakonas, su žvynais, o viduje baltas su juodomis sėklytėmis, kurios atrodo, kaip ledai su natūralios vanilės trupinėliais. Drakono vaisius turi tokį svaigų saldumą, kažkiek primenantį apie itališkus puikiuosius ledus, gelato, kurių intensyvus skonis man visada primena Italiją, netgi kai jau esu Italijoje: ten irgi mėgsta tokią egzotinę, kertančią per smegenis, išraišką.

Kvepalų dvelksmas džiūvant mikliai persijungia į dar vieną saldėsį - laukinę figą. Dabar, rudenį, Italijos Abrucuose spėjome prisiskinti figų, kurios jau sunokusios ir tiesiog pulsuoja saldumu, sunku patikėti, kad klasikiniame recepte jos dar gardinamos medumi (čia kaip ant cukraus pilti sirupą), valgant su baltuoju rikotos sūriu. Figos kvapas labai mėgstamas itališkų kvepalų paletėje: pavyzdžiui, rašiau apie Acqua di Parma Blue Mediterraneo serijos kvepalus Fico di Amalfi, o tekstas buvo išmaniai pavadintas “Kuo kvepia emigrantas”. Gudrus esu, kaip velniūkštis.

Galiausiai, nudžiūva kvepalai vetyverio muilu ir šieno kvapu, kad parodytų visą Italijos potyrio kelionę - maistas, saldumas, grožis, kaimas ir gamta. Tai kvapas, kuriame nėra vietos bažnyčiai (jokių tau žvakių, smilkalų, senos gryčios), nėra vietos kaltei ir gėdai, tik geras gyvenimas, saldus džiaugsmas ir laimė, kuri jums priklauso tiesiog taip, nemokamai ir ne kaip atpildas už nieką, o kaip dovana iš gyvenimo už tai, kad esate.