Kodėl taip darau? Nes daug ką permąsčiau gyvenime, ir negėda grįžti prie jau įvertinto kvapo - kaip negėda grįžti į tą patį restoraną su nauju įvertinimu, arba pagirti Vyriausybę, kurią buvai nurašęs (atsimenate tą mano straipsnį, po kurio mane pavadino susireikšminusiu influenceriu: „Vyriausybė išėjo iš galiojimo”.
Žinote tuos žmones, kurie kartoja kokias nors klišes tiek, kad norisi jiems užklijuoti burnas lipnia juosta. „Penki šimtai eurų, Karlai.“ Kas tas Karlas? 99,9 proc. kartojančių net nenutuokia. Žinojau tokį vieną Karolį, kuris išvažiavo į Ameriką ir tapo „Karlu“, kad jį laikytų vietiniu. Vietiniu nelaiko, nes jis kalba su stipriu lietuvišku-rusišku akcentu. Vadina Berkeley universitetą „Biorkli”. Čia kaip tie čiūčelos, kuri Lietuvoje buvusį banką Barclays vadino „Barklajumi“. Bet ne apie tarimus šiandien šneka.
„Šuo loja, karavanas eina.“ Koks karavanas? Niekas jau daug metų karavanais nekeliauja. Tą patarlę vieną kartą parašė kažkoks rusų žurnalistas, kuris buvo sovietiniame Uzbekistane ir tai buvo viskas, kas ką prisiminė iš kelionės. Karavanas ir paleisti viduriai nuo nehigieniško vandens - tiek ir parsivežė. Bet minios tetučių ligi šiol kartoja tą klaikią banalybę.
Aš jau nekalbu apie knygą apie kareivį Šveiką, citatas iš Bulgakovo „Šuns širdies“, Šerloko Holmso arba bet kokie žodžiai apie Ostapą Benderį ar Štirlicą. Sovietinio mokslo metastazės: buvo keli autoriai, kuriuos leido skaityti vaikams arba ekranizavo filmuose, ir tai buvo sovietukams išsilavinimo pakaitalas.
Ar yra analogas kvepalų pasaulyje? Taip. Šiandien (ir prieš dešimtmetį, ir, įtariu, dar po dvidešimties metų) tai kvepalai Giorgio Armani – Acqua di Giò Pour Homme.
„Džio vanduo“ – čia „Džio“ yra Giorgio Armani vardo trumpinys. Lietuviškai – Jurgis, rusiškai - Georgijus, tai jei jis būtų rusas, tikriausiai jį vadintų Žora arba Goša. Beje, Comme des Garçons, prancūzų mados namai, turi kvepalus Gosha Rubchinskiy, ant kurių flakono užrašyta rusiškai, sukurtus jauno rusų dizainerio garbei (perfumeris Alexis Dadier) – kada nors parašysiu jums apie šiuos keistus kvepalus: ten klasikinis kirpyklos odekolonas su pridėtomis svylančios gumos, dulkių, iškratytų iš siurblio, ir perdegusio skrebučio natomis. Bet dabar – apie kai ką kitą.
Giorgio Armani, kuriam 87 metai ir kuris yra garsiausias šiandien gyvenantis italų dizaineris ir turtingiausias pasaulio LGBT atstovas (jo turtas siekia apie dešimt milijardų dolerių), sukūrė begales visko, nuo drabužių iki viešbučio, o jo vardu pažymėti kvepalai užima ypatingą vietą.
Aš rašiau apie kelis Armani kvepalus: Armani Code „Kuo kvepėti, kai esi elito atstovas?“, ir apie keistai modernius ir kartu senoviškus Armani Eau d’Arômes.
Tai gal jau pradedam apie tai, apie ką šiandien šnekėsimės? 1996 metais atsiradę kvepalai Acqua di Giò Pour Homme padarė revoliuciją, nuo kurios daugelis ligi šiol spjaudosi. Kodėl? Nes, kai pasiekta tobula melodija, niekas nieko nebenori kurti naujo, tik atkartoti šią pasakišką sėkmę. Kvepalų dizaineris, Jacques Cavallier-Belletrud, jo paties liudijimu, net negalėjo pagalvoti, kas gausis iš jo kūrinio: panašu, kad autorius tenorėjo padaryti gerai subalansuotą lengvo ir nerūpestingo itališko stiliaus ir nuotaikos paveiksliuką, su citrusais viršuje ir neįkyriu medžiu bazėje.
Apie Cavallier-Belletrud sukurtus (beje, tiems patiems Armani namams) kvepalus Armani Mania rašiau Delfi. Jam priklauso ir absoliučiai tobuli L’eau d’Issey Pour Homme iš Issey Miyake (“Čia ir šviežiai išskalbti ir išlaidyti marškiniai, ir draugė, tik ką nuoga atėjusi iš dušo ir kvepianti ir savo kūnu, ir tuo, kuo ji prausėsi, čia ir kambario aromatas, ir baldai, ir atversta knyga, ir švara ir nuodėmė – begaliniai sluoksniai, besiklojantys vienas ant kito, ir kaip visko daug, ir kaip viskas tobula“ .
Atrodo, kad Cavalier-Belletrud kūrinys, Džio vanduo, taip pataikė į rinkos lūkesčius, kad konkurentams nepaliko šansų, bent jau itališkos saulėtos nuotaikos srityje. Ir visi ėmėsi jį kopijuoti, ir parfumerijos apvalgininkai spjaudėsi – žiūrėkit, dar vienas Acqua di Giò, kaip banalu, kaip be fantazijos, apgailėtina. Ir žmonės pradėjo tą patį galvoti apie pačius kvepalus Acqua di Giò, painiodami pasekmę su priežastimi. Juk geniali nuotrauka arba melodija netampa blogos nuo to, kad jas visi nori kartoti, ir dar ne visada sėkmingai.
Kvapas atsiveria citrusu, kurį aš pavadinau neapibrėžtu, bet dabar vėl išbandžiau, ir neteisus buvau, ten ir apelsinas, ir rūgštus mandarinas, ir greipfruto lašelis, ir net sutrinti ir sutraiškyti švieži citrinos lapai iš Sicilijos vilos (aš labai mėgstu gyventi vilose, todėl man tokios ir asociacijos), ir viskas džiūva link kedro, kuris yra šviesus, išdžiūvęs saulėje, jau didžiąją dalį kvapo atidavęs, bet dar jį užuosti galima. Ir ten yra spiritinis limoncello (citrinų likerio) kvapas, ir labai daug švaros.
Atsiprašau, kad buvau neteisus: pasielgiau kaip netikša lietuvis inteligentas, kaip vienas iš tų, kurie neigiamai vertina rašytojus, jei jie yra populiarūs. Lietuvio inteligento požiūriu tik neperkamas ir nepaklausus daiktas turi vertę. Lietuvis bijo pinigų ir sėkmės. O puikiai išmąstyti dalykai netampa banaliais nuo pakartojimo, o populiarumas yra kokybės ženklui (galioja ir man pačiam).
Na štai, ištaisiau savo klaidą. Linkėjimai iš Italijos.
