Nors daugelis kvapų yra kompozicija iš kelių ar keliolikos elementų, bet šiandien apie keistesnį dalyką.

Jis priminė vaikystę, kai irgi domėjausi viskuo iš eilės, kaip ir dabar, buvau savo paties geriausias draugas (jūs jau seniai tai įtarėte), ir apie kvapus galvodavau net tada, kai tai aplinkiniams atrodė keista: kuo kvepia raudonas tušinukas, kuo kvepia rūgščiai balintas piešimo popierius, aliejiniai dažai, akvareliniai dažai, skiediklis arba naujas magnetofonas (buvo tokie dalykai mano jaunystėje, kur įstatydavom kasetę su juosta ir grodavo „Trečias Balius“, dar ir dabar tokios kasetėms magnetolą galima rasti jūsų dėdės Česlovo sename automobilyje Audi 80, kurį jis išsitraukia tik Vėlinėms, tik jo automobilyje kvepia visai ne nauju magnetofonu, o senais sėdynių apmušalais).

Beje, tas „naujos aparatūros“ kvapas yra (tiksliau, būdavo) iš esmės dekoratyvinius elektroninės garso įrangos apdailos elementus laikančių klijų kvapas, o taip pat beikelaitas (Bakelite), dar kitaip polioksibenzilmetilenglikolanhidridas, tokia anksčiau plačiai naudoto plastiko rūšis. Nauji stiprintuvai ir garsiakalbiai po naudojimo kvepėjo: įkaisdavo detalės ir svildavo viduje esantis klijų perteklius. Tas kvapas tada niekam nieko nesakė, o dabar, kai jis yra nostalgijos aidas, pradėjo patikti. Čia kaip visi lietuviai laimingai išverčia akis iš nuostabos, kai duodi jiems pauostyti Mancera Choco Violette kvepalų – gi jie kvepia tiksliai kaip ką tik iškepti sausainiai „Gaidelis“.

Tokiais dalykais domėjosi keisti žmonės, kaip aš. Dar keistesni kūrė tokius kvepalus, kaip Comme des Garçons garažo kvapas, apie kurį vis baudžiuosi parašyti, gal pasiimsiu juos į Italiją ir parašysiu iš ten. Jeigu įdomu, išvykstame ryt į Italiją kuriam laikui, išsinuomavome namą mėnesiui, o ten žiūrėsim, gal iki Kalėdų, o gal pavasarį grįšime. Tokie jau mudu nenuspėjami su Fausta. Tikri menininkai.

Molecule 01
Foto: Andrius Užkalnis

Šiandien rašau apie kvapą Molecule 01, iš parfumerijos namų Escentric Molecules, apie kuriuos jau rašiau Delfi: štai pirmieji kvepalai, kuriuos padovanojau savo draugei („Kuo kvepia Užkalnio meilė?“), o štai jų kita formulė (publikaciją perskaitysite čia).

Šis kvapas yra ypatingas tuo, kad tai – kvapas, kurio nepriskirsi jokiam žinomam šaltiniui: nei obuolys, nei rožė, nei balno oda, nei smilkalai, nei citrusas. Jį sukūrė išprotėjęs parfumeris Geza Schoen, tiesiog paėmęs vieną jau žinomą ir plačiai parfumerijoje naudojamą sintetinę medžiagą, „Iso E Super“ (dar žinomą prekiniais vardais Ambralux, Timbersilk ir begale kitų), kvepiančią medžiu, muskusu, persiliejančią lyg pačiulio užuominomis ir naudojamą, kaip kitų kvapų stipriklis, poveikio prailgintojas ir integruojanti bazė. Tačiau jo vieno nenaudoja niekas, nes kvapo prasme ši formulė turi tiesiog per daug briaunų. Ji labai ilgai išsilaiko ant odos ir drabužių, tačiau eigoje mutuoja, kaip chameleonas, tai kvepia išdžiūvusia žole, tai, atvirkščiai, Kalėdų eglute, tai įkaitusia kaitrine lempute, tai labai nauja sintetinio audinio kuprine, tik ką išpakuota. Kad suprastum, apie ką šis kvapas, turi būti gyvenime labai daug viskuo uostęs.

Aprašyti tokį kvapą gali tik poetas (kaip aš). Kadangi tai keista sintetinė formulė, jis pats iš savęs nekvepia lyg ir niekuo (arba viskuo), greičiau prisiminimais apie kvapus: tai gali būti ir įkaitusi sena medinė persirengimo būdelė paplūdimyje, kurioje įkaitusio medžio, pušų ir jūros kvapas susimaišo su drėgnu rankšluosčiu ir pajūrio vėjo išvėdintais drabužiais, tai gali būti ir stalių dirbtuvės, ir stalčius su stalo įrankiais senų namų virtuvėje kur nors Amerikos vidurio vakaruose (Midwest), tai ir nelabai naujas, bet rūpestingai prižiūrėtas automobilis, ir bagažo atsiėmimo skyrius sename Los Andželo oro uosto terminale.

Jei jums patinka gryni parfumeriniai eksperimentai, šie kvepalai jus nudžiugins. Čia iš tų kvapų, kuriuose yra apie ką galvoti ir fantazuoti. Nestabdykite savęs.