Rašydavau apie kvepalus, nes visada rašydavau apie viską - gyvenimas išmokė universalumo. Visų galų meistras? Beveik. Nors yra daugybė dalykų, kurie manęs visiškai nedomina. Žvejyba. Liaudies muzika ir šokiai. Ginekologija. Krepšinis. Balandėliai ir didžioji dalis patiekalų su kopūstais. Manikiūras, taip pat ir gelinis nagų lakavimas. Katės. Laidotuvių vainikai. Jūsų vaikai. Lietuviškas kinematografas. Baletas. Žemaitės kūryba. Tarpukario meto lietuviška estradinė muzika. Šaškės. Medžioklė. Keramika, išskyrus japonišką. Formulė 1 ir kitoks automobilių sportas. Kuba ir kitos disfunkcinės šalys. Baltarusiški maisto receptai. Homeopatija. Monumentalioji dailė. Elektromobiliai, ypač „Tesla“. Socialinis tinklas „TikTok“. Galėčiau vardinti ir vardinti, net neįpusėjau.
Todėl mano žinios yra visgi gana koncentruotos: rašau apie tai, su kuo daug susiduriu ir kuo domiuosi. Maistas. Restoranai. Socialiniai žmonių tipai. Kelionės. JAV. Italija. Žvalgyba. Žiniasklaida. Kvailiai, jų tipai ir jų funkcionavimas. Kinas. TV serialai. Psichologija. Ir kvepalai.
2006 metais sukurti kvepalai Terre d'Hermès iš mados namų „Hermès“ net ir šiandien yra stebinantys, o tada, kai jie pasirodė, jie buvo tiesiog šokiruojantys. Tai paprasčiausiai aprašomi iš visų man žinomų kvepalų, trim žodžiais apibrėžiami (nors kompozicija, žinoma, yra sudėtingesnė): apelsinai ir dyzelinas.
Aš esu rašęs apie žalių apelsinų kvapą iš „Hermès“, ir ten yra puikus sumanymas, bet, Dievas mato, ne tokio gylio, kaip ši “Hermes žemė” (o būtent taip verčiamas šis pavadinimas).
Garsus ir aristokratiškas kvepalų meistras yra Jean-Claude Ellena, kuriam jau 74 metai, sukūręs šį kvapą, yra visiškai pamišęs dėl citrusinių kvapų. Apie jo karčiojo apelsino kvapą iš Federic Malle kolekcijos („Kvepalai, kaip laiminga pabaiga po sunkvežimiu“ kalbėjau tekste iš Kalifornijos). Tąsyk rašiau: „Jei aš sukurčiau kvapą, koks jis būtų? Manau, rozmarinas iš mano koldūnų, Kalifornijos pajūrio pušys (nes čia jaučiuosi labiausiai namie) ir kedrinis rašomasis stalas. Vadintųsi „Eau de Užkalnis“. Gera citata.
Terre d'Hermès yra parduodamas buteliuke, kurio dugne iš stiklo išpjauta ir oranžine (firmine mados namų spalva) nudažyta raidė H; čia tas atvejis, kai apie viską pagalvota – net buteliuką kūrė mados dizaineris iš tų pačių namų, Philippe Mouquet.
Reklaminis tekstas iš „Hermès“ sako, kad šis kvapas atspindi kelionę per pasaulio sudėtines dalis: žemę, orą ir vandenį, ir todėl kvapas yra medinis, augalinis ir minerališkas, bet man atrodo, kad čia jau paskui sugalvojo reklamininkai.
Pats Jean-Claude Ellena sakė, kad jį šiems kvepalams įkvėpė Jean Giono, italų kilmės prancūzų rašytojas, kurio knygų veiksmas dažniausiai vykdavo Provanse.
Kvapas atsiveria apelsinais ir greipfrutais, kurie stebuklingai neišgaruoja, kaip lemta citrusiniams kvapams, bet lyg sustingsta, atsiradus titnago, pipirų ir pačiulių aliejaus kvapui (paprastai pačiuliai būna pagrindas, o ne širdis, o čia jie ateina anksčiau). O jau bazėje sušvinta marokietiškasis atlasinis kedras (jis saldesnis, labiau balzamiškas, negu Šiaurės Amerikos kedras, kuris kvepia labiau lentpjūve ir skaldomois malkomis), stirako derva (benzoinas) ir vetyverio muilas.
Būtent ta dervos ir titnago kombinacija (tas minerališkumas, apie kurį kalba gamintojai - primenantys “akmens laižymo” potyrį, degustuojant kai kuriuos šampanus arba baltąjį vyną iš Chablis) ir palieka dyzelino įspūdį.
Ką primena? Ką tik norite, bet asociacijos yra jau jūsų sugedimo reikalas ir kokius filmus jūs dažniausiai žiūrite. Kvepalus vertinti yra fantazijos ir troškimų reikalas, ir kuo daugiau visko galite įsivaizduoti, tuo arčiau jūs būsite prie rašytojo amato.
Pavyzdžiui, apelsinai ir dyzelinas gali priminti nuodėmingą vasarą kaime, kai saulės įkaitintoje sodyboje, už priekabos su apelsinais, visiems išėjus pietų, yra nusidedama su įdegusia pietų Italijos ūkininko dukra, ir jos šviežio prakaito kvapas maišosi su atsikedenančiais iš gretimo gyvulių ūkio ir žemės kvapais, o dar kvepia žolė ir gėlės, tik ne tas tuo momentu galvoje.
Kitiems gal tai bus šiaip vasaros kvapas, vabzdžių zvimbesys karštą vidurdienį, ir vandens lelijos ant ežero paviršiaus. Dar kam nors tai bus valties irklai, o dar kam nors - įkaitusi pirtis ir išmirkusios vandenyje beržinės vantos (nes šlapi beržų lapai turi keisto olfaktorinio panašumo su apelsinais - tik ką tai supratau). Apelsinų džemas, tepamas ant tik ką paskrudinto skrebučio ir tirpstančio prancūziško sviesto su jūros druskos kristalais.
