Šiandien ir rašysiu apie formulę, tiksliau, apie cheminius kvepalus, o dar tiksliau, apie molekulinius kvepalus, kurių kūrėjas didžiuojasi, kad manipuliuoja sintetika ir cheminiais procesais. Kūrėjo vardas yra Geza Schön, jis vokietis - ir nors jis yra kūręs kvapus daugeliui prekių ženklų, jį labiausiai išgarsino Escentric Molecules serija, kurioje manipuliuojama chemija, mat net ir nuostabiausi kvapai yra cheminės formulės. Net ir iš buteliuko dizaino matyti, kad čia viskas apie skaičius, nulių ir vienetų smulkus lietus. Patys kvepalai gaminti Anglijoje, kur kuriamas ir jų pakuotės ir flakono dizainas - Anglija nėra itin garsi, kaip kvapų kūrėjų kraštas (nors turi savo formulių, tačiau jas dažniausiai kuria prancūzai), tačiau vizualiniame dizaine ir rinkodaroje jiems lygių yra maža. O šiaip pačius kvepalus pasaulyje rimtais kiekiais gamina ir pilsto vos kelios šalys: Prancūzija, Ispanija, Italija, JAV, Anglija, Jungtiniai Arabų Emyratai.
Apie vienus Geza Schön kvepalus aš rašiau drąsiame straipsnyje „Kuo kvepia Užkalnio meilė“, nes Escentric Molecules Escentric 02 buvo pirmieji, kuriuos padovanojau Faustai mūsų santykių pradžioje.
Šiandien kalba eis apie visai kitokį sumanymą, Escentric 03 (sukurti 2010 metais), kuris yra vieno plačiausiai naudojamų gamtinių kvapų, vetyverio, rekonstrukcija ir perstatymas. Vetyveris (kartais rašoma - vetiveris) yra indiška žolė, kurios rūgščiai medinis aromatas tiksliausiai aprašomas kaip brangaus muilo kvapas ir daugelyje kvepalų naudojamas bazėje, kaip sustiprintojas ir fiksatorius (kai jūsų teta sako, kad “šitie kvepalai gerai laiko”, tai turbūt reiškia, kad ir kvapniosios esencijos yra daug, ir ji tinkamai užfiksuota, kad per greitai neišsisklaidytų).
Vetiveris kartais pats tampa dominuojančiukvapu – kai rašiau, kad kvepiu, kaip elitinis muilas, tai buvo istorija apie Guerlain Vetiver kvapą.
Šiandienos keistame kūrinyje vetiverilio acetatas yra pagrindinė sudėtinė dalis ir ilgiausiai išsilaikanto nata: natūralus vetiverio šaknies aliejus apdorojamas rūgštimi, kuri panaikina gamtinį kvapo kartumą ir „odos aromatizatoriaus“ įspūdį, tačiau tai jūs pajusite tik po kurio laiko.
Parfumeris atveria kvapą labai netikėtu imbieru (jis itin retai pasitaiko parfumerijoje) ir citrusu, kuris aprašyme yra deklaruojamas kaip žaliosios citrinos žievelė ir rūgštusis mandarinas, tačiau man (kaip ir daugeliui kitų vertintojų) kvepia karčiu greipfrutu, ypač jo lupama oda, kuri skleidžia į orą matomus eterinio aliejaus lašus. Gal taip yra todėl, kad dar sudėtyje ten yra pipiro nata. Atsivėrimas yra itin gaivus, net kiek kandus.
Ir tada kvape užgroja dar vienas labai pažįstamas garsas: iriso šaknis, pasaldinta rože, kvapiosiomis tonkos pupelėmis, jazminais ir jazminų lapais, vos juntamu cinamono pikantiškumu, ir jei iš aprašymo jums atrodytų, kad čia jau turėtų būti kone moteriškas saldaus kvapo pyragaitis, tai nieko panašaus – tie saldumai yra lyg sušalę rūgštyje, supančioti, vos prasiskverbiantys. Rūgštis ir medis, žvarba ir budrumas, pulsuojantis užjautrintų pojūčių virpulys.
Ir jau tada pajuntate tą išgrynintą vetyverį, sujungtą su sandalmedžiu ir muskusu, sintetiniu kedro ir pačiulio kvapu Iso E Super – tai formuluotė, apie kurią kada nors parašysiu (iš jos vienos padarytas dar vienas, super keistas, Geza Schön kūrinys, kuris jau senokai laukia savo valandos mano kolekcijoje).
Tai nuostabiai keistas kvapas. Tai ir švarus (neprarūgęs) prakaitas, toks, kuris visai nedvokia, atvirkščiai, yra patrauklus, ir muilas, ir sušlapusi po lietumi žmogaus oda, ir rudenį maloniai kvepiantis, atėjus iš lauko, sulytas apsiaustas, ir nauji mediniai laiptai, obliuoti ir lakuoti, arba seni ir nutrinti kaimo bažnyčioje, ir senas švarus autobusų stoties pastatas kur nors provincijos Lietuvoje, ir kvepiančios vandeniu ir dumbliais ir šlapiu medžiu jachtos Nidos prieplaukoje, kai nuvažiuoji ten lapkritį ir jau nėra žmonių, ir viskas uždaryta, ir tada yra smagiausia, nes kvepia – taip, kaip ir šie kvepalai – ir šlapias smėlis tuščiame Baltijos jūros paplūdimyje.
