Paprastam žmogui patinka vanilė dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių jam patinka gruziniškas „vynas“ (sirupinis dantų tirpiklis) ir damų likeris, kuris apvelka močiutės dantų protezus tokios galios ir tvirtumo lipniu sluoksniu, kad jie nebeiškrenta iki kito „Duokim garo“ sezono. Ta priežastis yra saldumas. Saldu paprastam žmogui yra gerai. Tai genetinė mutacija iš tų laikų, kai cukrus buvo brangus ir tik ponams prieinamas, o vyžoti būrai kavą pasisaldindavo, mirkydami į ją cukrinius runkelius.
Minėtą siaubą 1 Million kūrė net trys vidutinio talento parfumeriai, kas yra simboliška, nes nė vienas jų nebūtų drįsęs savarankiškai užsakovui pasiūlyti tokio siaubo: akivaizdu, kad Christophe Raynaud, Olivier Pescheux ir Michel Girard susirinkę įtraukė į šnerves ko nors stipresnio dėl drąsos ir sumeistravo odekoloną, nuo kurio silpsta kiekvieno marozo širdis ir pati ranka tiesiasi prie flakono tiesiu taikymu, kaip BMW vairuotojas naviguoja tiesiu taikymu į artimiausią troleibusų stotelę.
Tai tiek būtų apie tai, kas traukia paprastus žmones. Metas pakalbėti apie tai, kas juos atstumia, ir atitinkamai pritraukia elitą taip, kaip žinia apie gatvėje fotografuojantį Vincą Alesių pritraukia visas Vilniaus tuštutes, kurios apsimeta, kad visai nenorėjo būti nufotografuotos ir net yra pasipiktinusios, tačiau nuotrauką išsiuntinėja visiems 5000 Feisbuko draugų ir sekėjų, kurių didžioji dalis yra su turkiškomis ir arabiškomis pavardėmis.
Šiandien mano kvapas elitui yra Comme des Garçons MAN 2.
Apie prancūzų mados ir parfumerijos namus Comme des Garçons („kaip berniukai“, išvertus iš prancūzų kalbos) jau esu rašęs, ir ne sykį. Ten ir žalio krokodilo kvapas, ir juodųjų
pipirų kvapas, kurio griebiuosi, kai pinigai plėšo kišenes, ir valčių degutas ir net medinė sena japoniška vonia, furo (風呂). Matote, kaip jie nieko nedaro paprastai, jeigu gali daryti sudėtingai. Tai kvepalai-provokacijos, tempiantys paskui save, keistai viliojantys, kaip tie žmonės, kurie turi magnetinę savybę: suvoki, kad jie kažkiek atsilupę, kad jie nestandartiniai, ekscentriški, bet nuo to tik įdomesni. Žinau, kad taip dažnai sako apie mane, ir ne be reikalo.
Paimkime į rankas šį kūrinį – klausiate, kodėl nuotraukoje flakoną nufotografavau ant keisto švediško rašomojo popieriaus, kur eilutės subrūkšniuotos baltai ant pilko lapo, o ne atvirkščiai? Nes man labai patinka kanceliarija ir visokie jos atributai, ir juo keistesni, tuo geriau, ir aš labai daug rašau ranka, tai čia toks štai kūrybinis-estetinis sprendimas.
Pastebėkite, kad ant flakono vietoje taisyklingo kabliuko (sedilės) po raide ç yra gėlytė su penkiais žiedlapiais, iš tolo panaši į žvaigždutę, raidė A pavadinime yra apversta, o skaičius 2 yra išbraižytas, lyg raktu braukiant automobilio dureles – tai yra ženklas apie chuliganiškumą, būdingą šiems gamintojams. Buteliuko autoriai yra Marc Atlan, kvepalų flakonų dizaineris iš Kalifornijos ir Rei Kawakubo, japonų mados kūrėja, kuri ir įkūrė Comme des Garçons mados namus. Su tokiomis smulkmenomis rašau, kad suprastumėt, kad šie kūrėjai nieko nedaro atsitiktinai. Kiekviena detalytė apgalvota.
MAN 2 kvapo kūrėjas yra Mark Buxton, ekscentriškas anglas, užaugęs Vokietijoje, o paskui atradęs Prancūziją, ir mano širdžiai jis labai artimas, nes yra ne tik garsus ir labai produktyvus parfumeris, bet ir vyno žinovas (visai kaip aš), gabus kulinaras ir meno kolekcionierius, ypač besižavintis Art Deco, XX amžiaus pradžios vingiuotu stiliumi. Renesanso žmogus, universalas, visai kaip aš. Keisčiausia, kad MAN 2, sukurti šio fantastiško žmogelio, yra pirmieji jo kvepalai mano kolekcijoje. Kokius pirksiu dar? Man labai patinka jo be galo subtilūs smilkaliniai Incense Ouarzazate, irgi pagaminti Comme des Garçons užsakymu, pavadinti pagal Uarzazato miestą (ورزازات) Maroke. Bet grįžkime prie MAN 2.
Kvapas yra linijinis, naudojantis „olfaktorinės blokados“ technologiją – nesiskirsto į pagrindą, širdį ir viršų, tiesiog užpuola gūsis įvairių dalykų, ir pirmas įspūdis – vaistai, sena vaistų spintelė, gal sena vaistinė su tinktūromis, medinėmis lentynomis, gal kaip ta Palangoje, kur palubėje kabo medinis krokodilas. Ir pasigirsta vaiduoklių atodūsiai – vienas per kitą šnabžda ir dūsauja laužo dūmai ir smilkalai, saulėje išdžiūvusios samanos ir medžio žievė, raudonmedis, muskato riešutas, kuminas, labai sena oda – gal jau pavargęs odinis švarkas, ilgai kabojęs spintoje, kurioje patiesti seni laikraščiai (kam juos tiesti, niekada nežinojau, nors taip darydavo mano močiutė, ir turbūt ne ji viena), yra šafrano ir duslaus muilino vetyverio, bet tai jau sudžiūvęs muilo gabalėlis. Dar lyg konjako dvelksmas iš stiklinės, kuriame tas gėrimas seniai išdžiūvo. Tai – lyg grįžimas į savo kambarį tėvų namuose, kuriame jau seniai nieko nebuvo, tai lyg kedenimas praeities, kuri parodo, iš kur esi atėjęs, ir papasakoja, kur (tikriausiai) nueisi.
