Nors, griežtai tariant, vyriškų ir moteriškų kvapų nebūna, tačiau odekolanas „Tsar“ iš Paryžiaus prabangių juvelyrikos ir parfumerijos namų, „Van Cleef & Arpels“, yra toks vyriškas, kad baisu net flakoną atidaryti, kad iš ten koks vyriškas lytinis organas neiššoktų, o iššokęs nepradėtų lakstyti po namus, visas siūbuodamas, garsiai rėkaudamas ir rusiškai keikdamasis. Kai parašau tokius dalykus, man paprastai sako: nebegerk daugiau, bet aš ne girtas, čia mano tokia vaizduotė. Per stipri vaizduotė yra viena iš priežasčių, kodėl manęs vis dar nepriėmė į rašytojų sąjungą. Kita priežastis yra tokia, kad aš niekada nesiprašiau ten priimamas.
Kvepalai, kurių pavadinimas lietuviškai būtų „Caras“, sukurti tais metais (1989), kai Rusijos didybė buvo seniai nusitrynusi nuo žemėlapio. Alkana ir bankrutavusi Sovietų Sąjunga sparčiai artėjo prie liepto galo, tuometinis sovietų caras Michailas Gorbačiovas važinėjo po pasaulį, bandydamas išsiderėti humanitarinės pagalbos, o Lietuva ir kiti užgrobti pakraščiai trynė rankomis ir sparčiai krovėsi daiktus, kad nešti muilą iš šalies-lavono, kad dvėsdamas nugriuvęs neprispaustų mirtinai, kaip persigėręs diedas, kuris sudrimba ant sofos ir uždusina ant jos miegojusį namų šeimininkės šuniuką.
Prancūzai labai gerai galvoja apie Rusiją, įsivaizduodami ją iš XIX amžiaus – su didžiulėmis cerkvėmis, baletu, Sankt Peterburgo rūmais ir kanalais, Čaikovskio ir Musorgskio muzika ir ikrais bei blynais, kuriuos, užsigerdami degtine ir šampanu, valgo barzdoti bojarinai, scenoje grojant čigonų orkestrui. Visą tą Rusiją valdo caras, didžiausios pasaulio šalies patvaldys ir tironas, kurio valdos driekiasi nuo Baltijos jūros iki Juodosios ir nuo Arkties vandenyno iki Ramiojo vandenyno ir Kanados vakarinės sienos (Aliaska juk tada buvo rusiška).
Kai buvo sukurtas šis kvapas, laikai parfumerijoje buvo įspūdingi: 1989-aisiais į pabaigą ėjo galingų ir žiebiančių tarpuragėn, sunkių ir politiškai nekorektiškų kvepalų epocha – vyrai dažnai atrodė ir elgėsi, kaip dviem kojomis vaikštantys gyvuliai, idiotiškos anų laikų mados apėmė didelius beskonius aukso žiedus ant rankų, kiekvienas dydžio sulig laikrodžiu, ir lenciūgus ant kaklo, o moterys ant galvos nešiodavo kupetas, tuo tarpu jų cheminės spalvos švarkų pečiai būdavo praplatinti taip, kad vos įlipdavo pro troleibuso duris.
Odekolono „Tsar“ kūrėjas, Philippe Bousetton, sudėjo į kvapą visko ir negailėdamas, lyg paskutinį kartą gyvenime kurtų aromatą. Per karjerą jis sukūrė nemažai kvepalų, tačiau šie kvepalai, iš tikrųjų jo patys pirmieji, ir liko patys sėkmingiausi ir labiausiai žinomi.
„Tsar“ atsiveria bergamote, neroliais ir levanda, o taip pat rozmarinu ir kalendra: pirma mintis – apie seną kirpyklą, tačiau tas besaikis mišinys nenustoja skleistis, ir atsiranda gvazdikai, pušys, kadagiai, kmynai, jazminai, pakalnutės ir net rožė. Nepatikėsite, yra net pelėtrūnas, žolė, kurią žino pagal žalią žalią, kaip šviesoforo šviesa, gruzinų limonadą „Tarchun“ – jis yra su pelėtrūnais.
Ir jau tada lieka pagrindas, kuriame ir svaigieji pačiuliai, ir kedras, ir samanos, ir sandalmedis, ir muskusas, ir salsvos tonkos pupelės, ir muilinas vetyveris – bet svarbiausia, tvari ir, rodos, nenuplaunama oda. Šie kvepalai išspiria duris, išsidrėbia fotelyje ir mauroja: „aš čia dabar gyvensiu“.
Aprašyme yra dar ir kitų kvapų, bet aš jų nesugavau. Šiuos kvepalus labai tinka naudoti parfumerinėms pratyboms „užuosk sudėtines dalis“. Tačiau, rimtai kalbant, kvapas labiau pratyboms ir tinkamas: mišinys yra toks kompleksinis, toks brutaliai visapusiškas ir kartu nesubtilus, kad namie tokio geriau nedėvėti. Mano draugė šio olfaktorinio griausmo negali pakęsti, tai lyg dūdų orkestras, kuris kažkodėl įsibrovė į mūsų namus, ir nuo intensyvumo plyšta galva. Jų vis dar galima nusipirkti, ir flakonas nė trisdešimties eurų nekainuos, tačiau, kai pagalvoji, yra gerai, kad tokių kvepalų laikai praėjo.
