Antra vertus, kuo kvepia jaguaras? Jaguaras, žinoma, tai tik didelė katė; o taip pat tai angliško automobilio „Jaguar“ markė, žinoma, puikus automobilis šiandien yra indų konglomerato „Tata Motors“ nuosavybė (kokia ironija, kad buvusi imperijos kolonija nusipirko angliškiausius Anglijos automobilius, nors, be abejo, juos tebegamina Anglijoje ir kuria tie patys anglų inžinieriai ir dizaineriai), ir būtent šią markę mena odekolonai „Jaguar“, kurių ne taip jau maža ir kurių labai klasikinį, daugiau nei trisdešimt metų grojantį odekoloną tebegalima nusipirkti, ir dar visiškai nebrangiai. Šimto mililitrų flakonas kainuoja nekarališkus trylika eurų, tačiau aš apie jį rašau ir rekomenduoju, nes jis yra iš grupės klasikinių „senelio“ kvapų, kurių kaina yra nesvarbi.
Pavyzdžiui, esu „Delfi“ rašęs apie amerikietišką paprastą odekoloną „Aspen“ – jo nedidelė kaina ne priežastis jo nesirinkti, nes kai kurie nebrangūs kvepalai turi didelę istoriją.
„Jaguar for Men“ buvo sukurti 1988 metais ir įprasmino viską, ką turėjo anais laikais sakyti angliškas odekolonas: tradicija, seni viešbučiai, girgždančios lovos, žirgynai, golfo laukai.
Kvepalus sukūrė šveicaras Thierry Wasser, labiau žinomas, kaip moterims patinkančių kvepalų kūrėjas – jei pasižiūrėsite jo portfelį, tai didžiulė masė rožinių ir violetinių flakonų su kaspinėliais, kuriuos jis privirė, būdamas parfumerijos meistru „Guerlain“ firmoje.
Tačiau „Jaguaras“ nė iš tolo nėra moteriškas, ne, greičiau tai praėjusios eros brutalus, net muziejinis, vyriškumas.
Atsiveria bergamote (kurgi ne), greipfrutais, mandarinais ir apelsinais, ir tuojau pat pasirodo muskato riešutas ir kone medicininiai gvazdikėliai, o pagrindas sunkus, kaip Jaguaro važiuoklė, su tabaku ir oda, sandalmedžiu ir kedru ir narkotiniais pačiuliais, dar ir su pušies terpentinu, kuris ir daro jį panašiu į tą „Aspen„a, kurį minėjau. Diedo kvapas, net labiau diedo, negu vyro. Tai karštyje iškaitęs automobilis, kuriame kvepia įkaitusi sėdynių oda ir vairas, tai kaimo aludė, kur važiuos Jaguaro savininkas po bažnyčios, o gal ir viešbutis kaime, kur jis pavežės savo meilužę, raudonplaukę ir strazdanotą anglų pasileidėlę, ir jie susilies neleistinoje ir aistringoje meilės sueityje: viešbučio savininkas viską supras, kas čia vyksta, tik pasiūlys džentelmenui viskio, o damai – taurę vyno, nes klientai yra klientai, o už lango girdėsis, kaip golfo laukuose melancholiškai daužomi kamuoliukai, kol viešbučio pataluose meilužiai tenkins aistras, o už lango ilsėsis tamsiai žalias Jaguaras.
Ar labai padoriai visa tai skamba? Ne, nė kiek ne padoriau, nei tos raudonplaukės pasileidėlės garbanos, krintančios ant jos krūtinės ir vos dengiančios spenelius, kurie yra lyg žemuoges – bet juk esu sakęs, kad kvepalai yra svajonių verslas, ir lygiai su tokiomis pat mintimis yra ir sukurti.
