Šiomis dienomis girdėjau daug įdomaus savo adresu: kas man moka, kodėl aš skiepus reklamuoju ir vis šaipausi, kai pats, girdi, ir teistumą turiu (nebeturiu - gaila, bet nei straipsnio to kodekse nebėr, ir pats teistumas išnyko, kaip mano jaunystė), ir kad gaunu pinigus iš fondų (negaunu), ir kad esu konservatorių partijos atstovas (nesu), ir kad taikau į Seimą (jau turbūt ketvirti rinkimai praėjo, kai mane įtarė taikant į politiką, o aš vis ne ir ne). Negaliu skųstis: keldamas reitingus, pasišaipiau (ne kartą) iš tradicinių šeimų, o tradicinė šeima, bent jau kiek man teko matyti jaunystėje per giminių balius, yra tokia, kur ant vaikų rėkia, šakočius valgo, visi vieni apie kitus liežuvius laido, paskalas ir apkalbas varinėja, pykstasi ir niekas nemėgsta dėdės Ryčio, kuris pirmas prisigeria ir pradeda pasakoti anekdotus. Tai tuose baliuose oi, aš jums pasakysiu, daug visokių svarstymų buvo - kas sėdėjo, ką jau paleido, kas ką paliko, kas su kuo susidėjo ir kas nuo ko vaiką turi. Labai tradiciška, ir aš suprantu, kad yra norinčių šitokias tradicijas ginti.

Mažiau įdomus dalykas buvo išgirsti, kad aš gėjus: ne todėl, kad savaime tai nėra įdomi tema (pasvarstykite komentaruose, už ir prieš), bet todėl, kad kaskart tai išgirstu, kai rašau apie kvepalus, o apie juos jau rašau gal kokį šimtas dvidešimtąjį straipsnį, ir nebuvo nė šeštadienio, kad čia, portale DELFI, nuo 2018 lapkričio 24 dienos nebūtų kvepalų apžvalgos, ir nebuvo nuo tų laikų šeštadienio, kur man nepraneštų, kad esu iškrypėlis, nes tikri vyrai nesikvėpina.

Anksčiau rašiau daugiau apie kvepalus, kuriuos labiau renkasi vyrai (nors vyriškų ir moteriškų kvapų nėra, tai tik marketingo triukas, beje, dėl tų pačių prietarų ir sumanytas po Antrojo pasaulinio karo: kad amerikiečių vyrai nebijotų būti palaikyti gėjais ir pirktų kvepalus be baimės, o ne tik pigius skysčius po skutimose). Kartais vis parašydavau apie moteriškus, bet su tais moteriškais, tai kaip su mano maisto kritika: kai gerai parašai dešimt apžvalgų, tai ir ramu, ir gerai, o kai parašai vieną, kur restoranas sudirbtas, tai iškart vis sako, kad Užkalnis yra bjaurus restoranų sudirbtinėtojas ir šiaip storas ėdrūnas, neleist jo išvis vidun.

O iš tiesų esu rašęs apie kelis populiariusius Lietuvos moterų (tų, kur prie pinigo) pasirinkimus: Editions de Parfums Federic Malle - Portrait of a Lady, tiesiog sprogstančius rožėmis, ir Initio - Oud for Greateness, kurie yra rytietiškų smilkalų gūsis. Esu pašaipiai minėjęs tiesiog aklą daugelio Lietuvos moterų pasirinkimą Baccarat Rouge 540, o be reikalo pašaipiai: kad ir nežmoniškai populiarus ir labai klastojamas, tai yra vieno mėgstamiausių kvapų dizainerių, Francis Kourkdjian, kūrinys, apie kurio genialų kvapą Armani Mania rašiau čia: kuo kvepėti, kai esi elito atstovas.

Šiandien apie dar vieną kvapą, kurį lietuvės moterys renkasi nesustodamos: iš parfumerijos namų Byredo, kurie yra Švedijoje, yra kvepalai Bal d’Afrique. Afrikos puota, arba, paprasčiau kalbant, balius.

Foto: Gamintojo archyvas

Apie kitus Byredo kvepalus (o pavadinimas yra sutrumpinimas “by redolence”, kas reikštų - pagal kvapą, maždaug, aš savo mylimosios nuotaiką pažįstu pagal kvapą, kuriuo ji šiandien pasirinko kvepėti) aš esu rašęs: Mohavių vaiduoklis (Mojave Ghost) yra gėlė iš Kalifornijos Mohavių dykumos, ir, beje, tai dar vienas kvapas, kurį labiau renkasi moterys, o ne vyrai.

Afrikos baliaus kvapą 2009 metais sukūrė Jerome Epinette, pagrindinis Byredo kvepalų dizaineris (jo sukurti buvo ir labai keisti, gyvuliški Arsenic Osman, apie kuriuos rašiau per mūsų karantino žiemą iš Nidos, kur slapstėmės nuo užkrato).

Žinote, kuo šie kvepalai primena Afriką (prieš dvidešimt metų ten kelis mėnesius gyvenau ir dirbau, atmintis liko ligi šiol)? Afrikoje visus atvykusius pasitinka keistas salsvas kvapas: tai kvepia dirvožemis ir karštyje švelniai pūvantys lapai, vaisiai ir žievė.

Atsiveriantis bergamotės ir nerolių citrusais, pietų Afrikos krūminiais gėlynais, kurie šiek tiek primena akacijų medų, ir afrikinėmis tagetėmis - nors man tagetės yra visiškai lietuviška gėlė, kuria puošiasi žvejų sodybos Nidoje vasarą. Toliau atsiranda ciklamenai, neužmirštuolės ir jazminai: kitaip tariant, tai didžiulė gėlių gausa ir įvairovė, tokia galbūt ir nesubtili, afrikietiškai nestabdanti, bet taip puikiai sulydyta, subalansuota, kad tas medaus kvapas yra praktiškai žalias savo gaivumu.
Kvapas nudžiūva gyvuliniu muskusu, muilinu vetiveriu, salsvoka ambra ir kedru (aprašyme parašyta: Maroko kedras, bet aš turėsiu pasitikėti, kad čia jie apie tai rašo tiesą, nes aš Maroko kedro aklai neatskirčiau nuo Tuniso kedro, nors Kalifornijos kedrą tai pažinčiau net ir vidury nakties pažadintas).

Tai laimingas, nekonfliktiškas, šiltas kvapas, kuriame tikrai yra tam tikro globojančio moteriškumo, lyg apkabinančio, lyg glostančio rūpestingomis rankomis. Nežinau, ar jis man labiau asocijuojasi su Afrika, ar tiesiog su egzotinio gėlyno idėja, bet jei jau meistras jį taip pavadino, tebūnie tai Afrikos balius. Jis yra, ko gero, geriausiai atspindintis saulėtą vasaros dieną, šaltą gėrimą, besišypsančius žmones ir baltus, tobulai švytinčius drabužius, tai yra, viską, ko taip trūksta mums Lietuvoje. Mažai yra geresnių būdų pasitikti vasarą. Nežiūrėkite, kad jis populiarus, ir nesirūpinkite, kad gal ir ne pats pigiausias: 190 EUR už 100 ml flakoną. Jei patinka, tai ir turėkite. Tik darydami tai, kas jums patinka, galėsite gyventi laimingai.