Bet pirmasis mano susidomėjimas kvepalais kilo, jau gyvenant istorinėje Tėvynėje, kur anksti išmokau laidyti pinigus visokiems gero gyvenimo atributams. Kvepalai, apie kuriuos kalbėsiu šiandien, buvo paleisti apyvarton kaip tik prieš man išvykstant, 1994 metais.

Kvapas yra sudėtingas. Man gali vaidentis (man būna), bet prisimenu, kad kvapą gyrė kažkada seniai Arvydas Sabonis, kad jam patiko tas odekolonas. Jei klystu, tada atsiprašau.
Andrius Užkalnis

Tai buvo geri ir produktuvūs metai: be pirmųjų didžiųjų kvepalų, skirtų ir vyrams, ir moterims (CK One, apie jų artimą giminaitį, CK Be, kvepalus, skirtus tiems, kas nėra tikri dėl savo lytiškumo, rašiau „Delfi“, tuomet buvo sukurtas epinis ir begėdiškas tabako festivalis (kvėpinkitės, sakiau, kol neuždraudė), ir pigūs, bet tokie epiniai Gillette Wild Rain, ir, o Dieve, Havana Aramis (kuriuos buvo nustoję gaminti, bet dėl manęs vėl pradėjo).

Tais metais pasirodė ir Tommy iš Tommy Hillfiger, ir net paprastučiai, bet nenumarinami Wings for Men (Giorgio Beverly Hills) – kada nors apie juos parašysiu. Žinau, kad daug žadu, bet aš vienas, o jūsų labai daug.

Apie kvepalus iš garsaus dizainerio Issey Miyake šeimos esu rašęs: šis dizaineris yra rengęs Lietuvos olimpinę rinktinę dar tais laikais, kai mes buvome ubagai, kaip bažnyčios pelės: tarpininkavo garsus (ir jau Anapilin iškeliavęs) plastikos chirurgas iš Newport Beach, Kalifornijos, daktaras Edvardas Domanskis. Štai straipsnis apie intensyvųjį kvapo variantą.

Rašiau ir apie mėlynąjį, jūrinį kvapą: straipsnis vadinasi „Siaubas, kiek turiu pinigų kvepalams“. Bet apie originalųjį 1994 aromatą taip niekada ir neparašiau, nes nespėju juk visko. Esu labai užimtas rašytojas.

Čia ir šviežiai išskalbti ir išlaidyti marškiniai, ir draugė, tik ką nuoga atėjusi iš dušo ir kvepianti ir savo kūnu, ir tuo, kuo ji prausėsi, čia ir kambario aromatas, ir baldai, ir atversta knyga, ir švara ir nuodėmė – begaliniai sluoksniai, besiklojantys vienas ant kito, ir kaip visko daug, ir kaip viskas tobula.
Andrius Užkalnis

L’Eau d’Issey Pour Homme sukūrė garsus, fantastiškai žinomas ir produktyvus Jacques Cavallier, sukūręs ir Acqua di Gio, ir Opium Yves Saint Laurent, ir net mano mėgstamus Mania (Giorgio Armani), kurie yra skirti tokiems, kaip man, elito atstovams ir Acqua pour Homme iš Bulgari, ir M7 Yves Saint Laurent.

Kvapas yra sudėtingas. Man gali vaidentis (man būna), bet prisimenu, kad kvapą gyrė kažkada seniai Arvydas Sabonis, kad jam patiko tas odekolonas. Jei klystu, tada atsiprašau.

Kvapas atsiveria mandarinais, kalendra, kiparisu ir juzu, žaliąja japonų citrina. Ir dar ten yra žolės, verbena ir dar kažkas, ko neužčiuopiu, bet iš didelio daržo.

Ir tada viskas džiūva, ir ten yra muskato riešutas, taip gosliai parodytas reklamose, šafranas, lelijos ir cinamonas, ir baigiasi viskas ambra ir muskusu, ir kedru ir sandalmedžiu, ir tabaku, ir Haičio vetiverio (arba auksabarzdžio) putomis, tai muilas, prabangus muilas, čia visko tiek daug, ir viskas taip susipynę, toks kompleksiškumas, kad tikrai, kaip uostytojas, pasiduodi: tai yra kompleksinis ir fantastiškas lydinys, pasiutusi fantazija.

Čia ir šviežiai išskalbti ir išlaidyti marškiniai, ir draugė, tik ką nuoga atėjusi iš dušo ir kvepianti ir savo kūnu, ir tuo, kuo ji prausėsi, čia ir kambario aromatas, ir baldai, ir atversta knyga, ir švara ir nuodėmė – begaliniai sluoksniai, besiklojantys vienas ant kito, ir kaip visko daug, ir kaip viskas tobula.

Turbūt, kai japonų pradas susilieja su prancūzišku, tik tada ir gali gautis toks stebuklas.

L’Eau d’Issey Pour Homme kvepalai (gamintojų nuotr)
Foto: Gamintojo archyvas