Chevignon for Men niekada nebuvo ypač madingi ir po trijų dešimtmečių jų kompozicija kvepia, kaip istorija, bet kažkada jie turėjo ypatingą vaidmenį. Trumpai gyvenęs kvapas Polo Crest iš mados namų Ralph Lauren (atsiradęs 1991 metais, apie jį rašiau portale DELFI, kai pasakojau, kad mano kvepalų kolekcija yra kaip Luvras) turėjo daugybę garbintojų, ir kažkas pastebėjo, kad Chevignon for Men yra beveik tiksli prarastojo kvapo parfumerinė kopija. Net aš juos tada nusipirkau, nors mano kvepalų kolekcionavimas buvo tik prasidėjęs.
Šis kvapas yra, sąlyginai šnekant, iš itališkos kirpyklos grupės, bet gal labiau tokios itališkos kirpyklos, kokią amerikiečiai įsivaizduoja iš filmų apie krikštatėvį, mafiją ir Siciliją. Tokio pat stiliaus yra Aramis Tuscany, kurį rekomendavau, kaip fantastiškai nedidelės kainos nuostabų kūrinį.
1992 metai paleido į pasaulį daug klasikinių kvapų, kurių gamyboje nebeliko, ir juos prisimena tik entuziastai: jūrinis Nautica Classic, svaiginančiai tirštas ir itališkas Molto Smalto iš Francesco Smalto, Ungaro pour Homme II (kada nors apie juos parašysiu), ir neregėtai gardus Safari for Men iš Ralph Lauren, kurių apžvalgos dar nesu parašęs, ir pats stebiuosi, kodėl.
Chevignon for Men atsiveria kadagių uogomis, kaip iš džino taurės, bergamote, baziliku ir žaluma - ir greitai užgroja gėlės: jazminai, rožė, gvazdikai ir pakalnutės. Netinkami vyriškiems kvepalams, sakysite jūs? Betgi čia itališka tradicija. Ir šiaip, niekas nesakė, kad gėlių kvapai tik moteriški.
Užtat nudžiūvimas, pagrindas, tikrai vyriškas - lagamino oda, obliuotas ir saulėje įkaitęs kedras, sausos vasaros samanos, tirštas pačiulio tvaikas ir muskusas.
Chevignon for Men yra kvapas apie tai, kaip kvepėjo Vakarai tais tolimais 1992 metais, ir kokia Lietuva tada nebuvo. Lietuva tada smirdėjo nesipraususiais žmonėmis ir dar neišvesta okupacine kariuomene. Tai buvo šiukšlinų prispjaudytų daugiabučių su primyžtais liftais, blogu benzinu kosinčių automobilių ir maisto prekių parduotuvių, smirdinčių išlaistytu pienu, šalis. Tada daugelis žmonių Lietuvoje netikėjo higiena ir dezodorantais, taupė dušo sąskaita ir galvojo, kad plaukai būna sveiki, kai galvą plauniesi kartą per mėnesį.
Aš labai gerai prisimenu tų laikų Lietuvą, kai joje nebenorėjau gyventi, nes ji buvo visai ne tokia, kokios man reikėjo. Tada po poros metų sėkmingai išvažiavau į išsvajotus Vakarus, kurie kvepėjo taip, kaip šis odekolonas, ir grįžau tik po dar šešiolikos su puse metų, kai mano šalis mane pasitiko jau nusipraususi, išsišvarinusi ir pagaliau pati tapo Vakarais.
