Dabar dėl švęsto vandens: ne, tai ne vaistai nuo koronaviruso, platinami vieno europarlamentaro. Tiesiog patys gamintojai taip pavadino savo kvepalus.
Kvepalai iš prancūziškų parfumerijos namų, Liquides Imaginaires (įsivaizduojami skysčiai), turi sudėtingiausią pavadinimą, kokį man tik teko matyti, maža to, pavadinime dvi kalbos, lotynų ir prancūzų. Eau Delà : Sancti : L'Eau Bénite (vanduo iš anapus – šventieji – švęstas vanduo).
Užraityta, kaip matome, tikrai už visus pora tūkstančių. Kas tokius kvepalus gali išgalvoti? Kompanija Liquides Imaginaires įkurta neseniai, 2012 metais, dviejų labai nurautų prancūzų: dizaineris iš Marselio Philippe Di Méo ir filosofas iš Paryžiaus David Frossard, jau anksčiau uždarbiavęs nišinių kvepalų prekyba (juk iš filosofijos negyvensi) pradėjo gaminti radikalius kvepalus, kur idėja ir svajonė yra viskas, ir kuo mažiau tau kalba, tuo daugiau tu įsivaizduoji. Kvepalai yra vaizduotės ir svajonės prekė, ir pažiūrėkite, kaip galima pardavinėti svajonę, kai stengiesi: pakanka vien gamintojų tinklalapį pažvelgti (www.liquidesimaginaires.com).
Gamintojai daug nekalba apie sudėtines dalis – kaip jie patys sako, todėl, kad jiems labiau rūpi visai kiti dalykai, kvepalų dvasia ir idėja, bet iš tikrųjų ne dėl to: pati struktūra nėra magiška, ji gana tradicinė ir paaiškinama, bet negi prancūzai dizaineriai ir filosofai tau sakys, kad čia viskas gana žemiška?
Apie bažnytinius kvepalus esu rašęs pastaraisiais metais daug, nes jie yra pasiutusiai madingi ir yra praktiškai nepralošiama formulė. Kodėl? Nes jie niekada nėra apie nieką. Atsimenate, rašiau apie kvepalus Gucci pour Homme (2008 metų formulę), kurie yra tušti, kaip influencerio širdis. Tai štai, bažnytinės tematikos kvepalai niekada nėra apie nieką.
Pagrindinė tokių kvepalų tema yra smilkalai, dažniausiai agarmedis (ūdas), ir ten pasiseka ir tiems, kas labai stengiasi (pavyzdžiui, Initio – Oud for Greatness), ir tiems, kas veikia greitai ir pigiai (čia apie kvepalus iš Halės turgaus, kuriuos po apžvalgos iššlavė nuo lentynos). Pasiseka ir tiems, kas užsikabina už nuodėmingo bažnyčios aspekto (rašiau apie erotiką bažnyčioje, analizuodamas Ralph Lauren – Supreme Oud kvepalus).
Čia idėja buvo labai santūri ir išlaikyta: jei ir yra jausmingumo ir gundymo, tai jis paslėptas po asketišku, sausu bažnyčios kvapo švytėjimu, kuris yra pernelyg tradicinis, pernelyg santūrus, gal net davatkiškas, kad galėtų kelti tiesmukas nepadorias mintis.
Šventųjų kvapas atsiveria, kaip gerai prižiūrėtos bažnyčios durys, sunkiai ir negirgždėdamas, citrusais (greipfrutu ir bergamote, o taip pat kipariso medžiu, na, durys juk medinės), ir tada truputį žolių: kalendra, rozmarinas, levanda, nes kažkur netoliese turbūt yra ir daržas, o kraštai šilti, tai tikrai bažnyčia kažkur prie Viduržemio jūros, o gal Graikijoje – ir labai greitai pramuša kedras, pačiulio dūmelis ir įvairūs smilkalai, mira ir ypač prancūzinis švitrūnas. Tai, kaip įprasta lietuviškiems vertimams, pavadinimas, kuris niekam nieko nesako, nes ją vadina uolų rože (Cistus monspeliensis), ji auga Graikijoje, Portugalijoje ir Artimuosiuose Rytuose, ir iš jos gaminamas smilkalinis aliejus. Parfumerijoje šis elementas dar ir fiksuoja, išlaiko ir prailgina visus kitus dalyvaujančius aromatus.
Žinau, kodėl pagalvojau apie Graikiją: šis smilkalinis kvapas yra labiau iš stačiatikių bažnyčios (skirtingų šalių ir konfesijų žmonės apeigoms naudoja skirtingus sakus ir aliejus, smilkalų kvapai turi bendrą panašumą, bet skiriasi vienas nuo kito). Šiuose kvepaluose, Sancti, tas kvapas yra sausas ir labai sulydytas su medžiu, kokio daug bažnyčioje, gal ir su degančiomis žvakėmis. Kvape labai daug susikaupimo ir refleksijos apie amžinybę. Tai ne toks kvapas, nuo kurio norisi skubėti – atvirkščiai, norisi pakelti galvą aukštyn ir pajusti savo vertę ir savo tikrumą, kad gyveni pagal save, savo tempu, savo sąlygomis, ir kad darai gerus darbus kitiems, nes tau pačiam yra gera ir šviesu.
