Tai odekolonas Orange Sanguine iš prancūzų gamintojo Atelier Cologne, nuo kurio kažkada prasidėjo mano draugės Faustos pažintis su mano kvepalų kolekcija.

Kaip nedaugelis žino, ne visada buvau labai rimtas kolekcininkas: atsitiktinai prasidėjusi aistra kvepalams mane pagavo ir nusinešė. Daug keliavau po pasaulį, daug laiko leisdavau oro uostuose, tai ir pradėjau uostinėti ir pirkinėti kvepalus, paskui pradėjau tai daryti vis dažniau. Kvepalus laikiau kartoninėse dėžėse.

Fausta rado tas dėžes ir pradėjo apžiūrinėti gaminius, ir rado „Orange Sanguine“, kuriuos aš tais laikais pats naudodavau labai retai, nes man labiau patiko medžio ir tabako kombinacijos, rytietiški prieskoniai, degalai, degutas. O citrusai man tais laikais atrodė per paprasti. Ir Fausta tuos kvepalus privatizavo – bet jie liko kolekcijoje, nes visi mano kolekcijos kvepalai yra skirti tam, kad būtų purškiami ir naudojami, o ne tam, kad stovėtų ant lentynos.

Foto: Gamintojo archyvas

Apie puikius citrusinius kvepalus esu ne kartą rašęs: apie Moschino kvepalus, kurie yra puikūs ir kainuoja pigiau nei mano dezodorantas ir apie kvepalus, nuo kurių supratau, kad nusipelniau krautis daiktus ir iškeliauti – „Arancia di Capri“ iš Acqua di Parma.

Šie, „Orange Sanguine“, yra sukurti labai nišinio menininko, Ralf Schwieger – vienas iš labai nedaugelio parfumerijos kūrėjų, kuris yra vokietis, ir vienas iš dar mažesnio skaičiaus didžiųjų parfumerijos specialistų, kurie nesimokė parfumerijos Prancūzijoje: Ralf Schwieger yra chemikas, kuris, be to, užsiima dar ir vizualiais menais. Jis yra labai netipiškas kvapų meistras, kuris, nepaisant savo nestandartinio išsilavinimo, yra didžiai gerbiamas parfumerijos pasaulyje. Jo garsūs kūriniai yra „Lipstick Rose“ (iš Editions de Parfums Federic Malle), „Exit the King“ (iš Etat Libre d‘Orange) ir „Vanille Insensée“ bei „Figuier Ardent“ iš to paties Atelier Cologne.

Kvepalai, kurie vadinasi „raudonasis apelsinas“, atsidaro, kaip galima nuspėti, raudonaisiais apelsinais, raudonaisiais apelsinais ir ryškia žalių apelsinų nata. Kvapas sudėliotas taip, kad net ir nieko nenusimanantis apie kvapus be jokio vargo susiorientuotų. Kvapas tiesiog skamba, aidi, kaip muzika iš labai gero garsiakalbio.

Toliau, nudžiūvant, atsiranda juodieji pipirai ir jazminų žiedai (pipirai labai dažnai puikiai sudera su gėlių kvapais), ir nusėda ant salsvų tonkos pupelių, sandalmedžio ir kedro pagrindo. Atrodo, lyg terpentino aidas, kokį užuodžiame pušyne, kai padvelkia pušų sakais.

Paprastai citrusų kvapai yra efemeriški, greitai praeinantys ir lengvi: šis yra tvirtas, kaip šilkinė virvė, griebiantis už jausmų ir pojūčių, švelniai prismaugiantis ir su didele meile ir geismu suspaudžiantis – vienas geriausių aistros kvapų, kurį man yra tekę sutikti. Vieni nedaugelių mano kolekcijoje, kurie, kai baigsis, atsiras pas mane ir vėl (Lietuvoje šiuo metu jų pirkti nėra, bet galima atsisiųsti iš Vokietijos). Jei vertinčiau kvepalus žąsimis, kaip restoranus, šiems tektų šešios žąsys iš penkių galimų.