Net ir ten negaliu pasakoti apie konkrečius prekės ženklus arba minėti pardavėjų, bet tai ką padarysi. Gal įstatymai ir pasikeis netrukus. Svajoti niekas neuždraus. Jei įteisins suktines, tai gal ir apie vyną vėl bus galima rašyti, kas man užtikrintų dar daugiau pinigų. Girdėjau, kai kurie jūsų piktinasi, kai giriuosi savo uždarbiais. Tai jūs daugiau piktinkitės, o aš daugiau girsiuos. Mano toks verslo modelis: kaip tų žurnalistų ir žurnalisčių, kurie pasakoja apie skyrybas ir nelaimes. Žmonės laidas apie skyrybas žiūri pasičepsėdami, o paskui sako – fu, koks purvas. O paskui žiūri dar.

Užtat apie kvepalus galiu rašyti nors ir kas savaitę. Todėl kas savaitę ir rašau, kaip pastebėjote.

Šiandien labai keistas kvapas iš itališkų mados namų Armani – „Armani Eau d’Arômes“. Kodėl keistas? Nes iškart nesuprasi, kad čia palyginti nauji kvepalai (jie išleisti 2014 metais). Flakonas atrodo lygiai taip pat, kaip trisdešimt metų anksčiau, 1984, pasirodę kvepalai „Armani Eau pour Homme“, tik skysčio spalva dabar kiek tamsesnė, gintarinė – o senųjų buvo, kaip skaidrių citrinos sulčių.

Tai naujas kvapas, paslėptas sename Armani buteliuke ir turintis visiems Armani kvapams būdingo itališkumo, tokios dekadentiškos elegancijos, ir labai tvirtą brangios medienos pagrindą (net jeigu kvape iš tikrųjų medienos nėra). Ir dar bendrą gvazdikėlių natą, kurios su niekuo nesupainiosi. Tie gvazdikėliai nėra paviršiuje, jie kažkur slepiasi, bet žinai, kad jie yra. Tai – kaip ta moteris (retas tipas), kuri gali būti apsirengusi, bet ją vis tiek įsivaizduoji ir matai nuogą.

Apie Armani kvepalus esu rašęs DELFI: kodėl kvepiu kaip elito atstovas (Armani Code), ir jums nebepasiekiamus (nes nebegaminamus) Armani Mania, nors man tai jie visai pasiekiami, aš užsipirkau pakankamą kiekį iš perpardavinėtojų ir toliau kvepiu, kaip maniakas. Tą kvapą sukūrė Prancūzijos armėnas Francis Kurkdjian, kurio nuostabus kūrinys Baccarat Rouge 540 yra naudojamas tiesiog litrais Lietuvos ir Rusijos tuštučių: nes brangus, nes visos tuo pačiu kvepia (ir tiesiogine, ir perkeltine prasme) ir nes yra sumeistrautas taip, kad net jų tuščioms galvoms yra suprantamas. Jei jis jums patinka, neįsižeiskite: jis patinka ir man; aš tiesiog kalbu apie tuos žmones, kurie gyvena svetimais pasirinkimais.

Armani Eau d’Arômes (kvapų vanduo, būtent ne kvapnusis vanduo, bet kvapų vanduo) yra jau iš šių laikų, kai kūrėjo pavardės gamintojas aprašymuose nenurodo – o gaila, nes kūrinys tikrai vadovėlinis. Jis prilygsta savo epiniu tikslumu gal net kokiam Chanel Égoïste arba Chanel Égoïste Platinum. Tai karališkas, precizinis meistrų darbas.

O dar Armani nenukainuoja kvepalų: jie yra arba brangūs, arba dar brangesni Armani Privé linijos aromatai. Šiandien aprašomi Lietuvoje kainuoja apie šimtą eurų, tai yra, maždaug valandos atlyginimą.

Armani Eau d’Arômes atsiveria bergamote (visi mėgsta bergamotę, kaip teisingai pastebėjo lietuvių parfumerijos kūrėjas Aistis Mickevičius), ir taip pat užgroja mandarinai ir retai sutinkamas, bet toks žavus prieskoninis imbiero kvapas.

Armani Eau d’Arômes
Foto: Andrius Užkalnis

Paskui kvapas virsta dar labiau prieskoniniu: čili pipirai ir kardamonas, ir nudžiūva prabangiu Romos ar Florencijos viešbučio muilu (vetiverija, dar vadinama kvapniuoju auksabarzdžiu), pačiuliu ir ambra. Kvepalai klasifikuojami kaip „prieskonių ir medžio“ grupės, ir medžio ten, atrodo, tikrai kažkokio turi būti, bet ne, čia tik taip atrodo. Tiesiog pačiulis ir vetiverija, o taip pat ambra buvo taip ilgai naudojami kartu su sandalmedžiu ir kedru, kad mūsų sąmonėje su tais medžiais susilydė. Ambra, kurią neišmanėliai lietuviai aprašymų vertėjai dažnai verčia kaip „gintarą“, nors ten tiek pat gintaro, kiek uždarytame Palangos gatvės kioske per karantiną, yra gyvulinis, žemės kvapas, anksčiau gamintas iš banginio tulžies liaukų sekreto, o dabar sėkmingai sintetinamas kaip ambroksidas, kad nereikėtų banginių medžioti – jis ne tik sustiprina ir prailgina kitų kvapų grojimą, bet ir pats suteikia gero gyvuliškumo (atsimenate, rašiau, kad Užkalnis kvepia gyvuliu).

Šis kvapas yra dar viena gero gyvenimo formulė. Jis nėra lengvabūdiškas, tai – ne vėjavaikio, ne padaužos kvapas, tai seni pinigai ir giminės garbė, palaistyta krauju, kaip senovinėje priešpriešoje, aprašytoje siužete apie Romeo ir Džiuljetą. Jei kada senuosiuose Italijos miestuose, ypač Toskanoje, esate nakvoję viduramžių viešbutyje, labai gerai įsivaizduosite šio kvapo skambesį. Jame yra religinio pasitikėjimo savimi ir drąsos daryti nuodėmes. Nuostabus kūrinys.

Andriaus Užkalnio Instagram paskyra.