Mohavavių vaiduoklis - tai gėlė, auganti Mohavių dykumoje (Mojave Desert) ir šiek tiek už jos ribų. Mohaviai yra indėnų gentis, o Mohavių dykuma yra dydžiu beveik dvigubai didesnė už Lietuvą (124 tūkst. kvadratinių kilometrų), ir yra mano viena mėgstamiausių dykumų pasaulyje. Ji lengvai, per pora valandų, pasiekiama iš Los Andželo, ir todėl ten nufilmuotos ir vis filmuojamos scenos ir kadrai šimtuose ir tūkstančiuose filmų ir fotosesijų - tai vienos gražiausių vietų pasaulyje.

Pati gėlė lotyniškai vadinasi Mohavea confertiflora, lietuviško pavadinimo neturi, plonyčiais dideliais netaisyklingais žiedlapiais, ant kurių, kaip kraujas ant sniego, yra tamsiai raudoni taškeliai - žiedas primena tirpstančią ledo skulptūrą, kuriai gyventi liko vos minutės. O lapai - smaili, aštrūs, kaip dygliai, kaip smailialapiai kaktusai, tikras dykumos kūrinys.

Dabar apie pačius kvepalus. Juos, kaip ir visus kvepalaus šiems švedų kvapo namams Byredo kuria tas pats vienas prancūzas iš Burgundijos, Jérôme Epinette. Epinette pasižymi ne tik didžiuliu produktyvumu, bet ir tuo, kad beveik visus jo sukurtus kvepalus pardavinėja, sakykime taip, labai brangiai. Be Byredo, jis yra kūręs tokiems prekių ženklams, kaip Atelier Cologne arba Olfactive Studio, na, o jei jau gamino labiau masiniams Dolce & Gabbana, tai tik jų nišinei “vaisių kolekcijai”, ten tokie kvepalai, kaip Apelsinas, Citrina ir Ananasas, kainuojantys arti dviejų šimtų eurų už flakoną.

Foto: Andrius Užkalnis

Mohave Ghost Lietuvoje kainuoja apie du šimtus eurų už 100 ml flakoną, ir tai nėra maži pinigai. Ne patys didžiausi, bet tikrai nemaži.

Kvapas atsiveria sausos dykumos kvapais, išdžiūvusiom žolėm, akmenimis ir šiek tiek gelėmis (magnolija). Giliau - sandalmedis, kedras ir ambra. Kvapas atrodo kaip labai silpnas, tuoj tuoj išnyksiantis, kaip ta efemeriška, pažeidžiama, vaiduoklį primenanti gėlė, bet jis skamba ir skamba, atkakliai ir keistai, kaip pats išgyvenimas.

Man šie kvepalai - tai Jozuės medis (trumpalapė juka), vadinamas negražiausiu medžiu pasaulyje, iškėlęs šakas, kaip rankas, į dangų, šiek tiek kvepiantis tik todėl, kad dykumoje labai karšta. Tai kvapai iš seno motelio Mohavių dykumoje prie oazės, Twentynine Palms miestelyje Kalifornijoje, kur yra ne kambariai, bet drėbto molio namukai, sąlygos šimtamečiame motelyje primityvios, kainos kosminės, nors savininkai - hipiai, kurie atsipūtę gyvena tą savo dykumos gyvenimą, kuriuo gera pasidžiaugti kelias dienas (bet pats taip nuolat gyventi vargu ar norėčiau, man reikia miesto energijos ir vandenyno). Šis kvapas yra apie dykumą, gyvenančią nepaisant visų objektyvių salygų, ir apie tai, kad net sausoje žemėje gali būti gėlės, bet tik pačios atkakliausios. Tai - atkaklumo, nepasidavimo, sausos kaitros aromatas, išdžiūvusio kaitroje medžio ir motelio baseino gaivos, kur nuo pragaro karščio pabėgi tik trumpam.