Šįvakar esu čia, prie Klaipėdos, pas draugus, kurie pakvietė pas juos pasisvečiuoti dideliuose namuose su židiniu (taip būna: mus vis pakviečia žmonės, kurių iš pradžių nepažįstu, o paskui susipažįstam - mane ne taip jau sunku į draugus prisikviesti, kaip kai kam atrodo, man dažnai smalsu, kaip žmonės gyvena), ir rinkausi, ką čia aprašyti iš kelioninio komplekto (visada keliaudamas, net ir porai savaičių išvykęs, kokią dešimtį kvepalų įsimetu).

Tai šiandien bus Kenzo Homme, japoniškai pavadinti prancūziški kvepalai, ikoniškame ir su niekuo nesupainiojamame flakone, kuris yra netaisyklingas, lyg nulinkęs bambuko stiebas. Esu tikras, matėte jį reklamose milijoną kartų.

Tai, apie ką kalbėsime šiandien, yra moderni versija, tolimai atkartojanti Kenzo pour Homme by Kenzo, sukurtus tolimais 1991 metais ir tapusiais klasika. 2016 metais juos atnaujino, formulę padarė lengvabūdišką, neįpareigojančią, bet flakono formą paliko galioti, tik spalva tapo iš giliai mėlynos į persiliejančią iš žydros į bespalvę.

1991-ųjų metų kvepalai buvo jūrinio kvapo mados dvelksmas: tais laikais valdė 1988-ųjų šededvars Davidoff Cool Water (apie juos esu rašęs čia, portale DELFI), ir Kenzo sugalvojo kažką panašaus, ne analogiško, ne kopijuojančio, bet labai jūrinio. Kada nors parašysiu ir apie juos.

Praėjo dvidešimt septyneri ilgi metai, mados pasikeitė, ir mados namai, pavadinti pagal japonų dizainerį Kenzo Takada, nusprendė nueiti paskui instagramo ir feisbuko vertybes.

Kvapą sukūrė du specialistai: Natalie Gracia-Cetto, nepasižymėjusi jokiais dideliais atradimais ir drąsumais, greičiau, tokia darbo bitė, kaip būna scenarijų rašytojos, kurios gali per dieną atkalti tris epizodus. Visi jos sukurti kvepalai pasižymi standartine bazine formuluote, su kokiu nors neva žaismingu obuolio, apelsino žiedo arba kriaušės cinkeliu.

Jos kolega, Olivier Pescheux, yra žymiai labiau akademinis veikėjas, kūręs klasikos interpretacijas, pavyzdžiui, Azzaro pour Homme Intense (2015), padaręs įdomių aromatų, tačiau parfumerijos istorijoje jis prilygsta karo nusikaltėliui, nes sukūrė šlykščiausius, lipniausius, Lietuvos kaimo marozų pamėgtus vanilinius nuodus Paco Rabanne 1 Million (2008). Visi, kas susipažinęs su maždaug dešimtmečio senumo Lietuvos paauglių, gezų ir budulių gyvenimo istorija, žinos, apie ką aš kalbu. Tie kvepalai buvo savotiškas masinio naikinimo ginklas. Moterys, nors sykį sugulusios su kuo nors, kas kvėpinosi tais kvepalais, visiems laikams pasigadino genus ir gimdė palikuonis be ateities.

Tačiau šiandien mes kalbame apie Kenzo Homme.

Kenzo Homme
Foto: Andrius Užkalnis

Jie irgi šiek tiek jūriniai, kaip ir klasikinė versija, bet atidaryme susipina cinamonas ir mėta, ir gražios bergamotės ir citrinos natos negelbsti. Cinamonas yra tokia nata, kurią reikia naudoti maksimaliai atsargiai.

Toliau ten visokios gėlės, tik spėk suktis - ir pakalnutės, ir jazminai, ir rožės, ir gvazdikai (kas ir kokių velnių deda gvazdikų natą - kam ji miela?), ir dar šiek tiek pušies ir kmynų, ir lyg iš džino butelio kadagių uogos, gerbiamieji, tikras chaosas, toks įspūdis, kad buvo “žiūrim ką turim”, ir kai pavarė iš visų buteliukų, tai jau maža nepasirodė.

Klasikiniu apsimetantis nudžiūvimas, kur ir samanos, ir smilkalai, ir kedras, ir sandalmedis, ir ambra ir kilniojo medžiojo pjuvenos neįtikino visiškai - toks generinio, bendrinio, visiems tinkamo ir niekam nepatinkančio portreto pliūpsnis, kad net sunku sugalvoti, kam šie kvepalai gali patikti.

Jei ne ikoniškas vardas ir ne flakonas, kuris yra dizaino klasika, tai jis tikriausiai kirmytų lentynose (ir dabar, berods, nelabai skrenda į pirkėjų krepšius). Aš tą kvapą toleruočiau, kaip dušo želė trijų ar keturių žvaigždučių viešbutyje, nes jis man primena lygiai apie nieką. Tai tualeto gaiviklis, automobilio salono valiklis, gal net koks audinio minkštiklis ar panaši formulė iš naujųjų laikų, kai visi kvepalai į visus panašūs ir šneka lygiai apie nieką. Sudėtinių dalių kokybė leidžia suprasti, kad čia ne turgaus lygio produkcija, bet tik tiek. Tai kvapas iš tų laikų, kai valdo rinkodara, o meistriškumas ne tik antru smuiku negriežia - iš meistriškumo išvis instrumetą atėmė.

Apgailėtina vidutinybė.