Todėl daugeliui kyla klausimas: kaip dera kvepėti elito atstovui? Kai priima į elitą ir duoda nario pažymėjimą, kokius kvepalus nusipirkti nuėjus parduotuvėn?

Kvepalai, apie kuriuos šiandien kalbėsime, yra gana plačiai prieinami. Armani Code yra, kaip galite numanyti, iš dizainerio Giorgio Armani mados namų, ir tie mados namai, kaip čia pasakius, kai kada stokoja disciplinos – pasaulis yra užtvindytas Armani vardo daiktais – drabužiais, papuošalais, galanterija, akinių rėmeliais, tapetais ir namų interjero elementais, laikrodžiais ir kitom fintifliuškom, ir ne viskas yra baisiai aukštos kokybės.

Gal ne taip blogai, kaip Pierre Cardin, kuris darė viską, net ir cigaretes (tik burokinių tarkų nepardavinėjo), bet gana nemažas pasirinkimas ir gerų dalykų, ir pigenų. Tačiau, kadangi ponas Armani yra italas, į kvepalus jis žiūri rimtai, ir jo vardu pagamintų kvepalų pigių kvepalų nėra.

Atsimenate, pastaruoju metu nemažai rašiau apie Chanel kvepalus, ir kaip jų nukainotų nebūna niekada, nes akcijos jiems negalioja? Tokia kompanijos politika, ar tai būtų nuostabiai sulydyti Chanel Allure Homme ar baugiai senamadiškas 1995 m. kvapas Chanel Pour Monsieur, apie kurį rašiau „Delfi“ straipsnyje, kuris taipgi aptarė mano lytinę orientaciją. Nėra akcijų, ir viskas.

Taip pat ir Armani kvepalai. Man jie turi asmeninę istoriją: Anglijoje turiu labai gerą draugą ir buvusį kolegą iranietį, vardu Fardine Hamidi, amerikietį širdyje (kaip ir aš pats, kuris esu amerikietis, gimęs Kaune), kuris man papasakojo nežmoniškai daug apie Artimųjų Rytų žmonių psichologiją, apie savo darbus Čikagoje ir Kalifornijoje, apie Afganistaną, apie Iraną.

Jį aš esu paminėjęs savo romane, tik kitu vardu, ir jam aš iš viso pasaulio renku padėkliukus, kuriuos duoda pasidėti po alaus bokalais (jis turi jų didžiulę kolekciją). Ir jis visada kvėpinosi tais pačiais kvepalais: Armani Mania. Tų kvepalų jau nebegamina ir galima nusipirkti tik iš perpardavinėtojų, kada nors parašysiu ir apie juos, kad jūs man pavydėtumėt, o šiandien apie Armani Code, kurie turi daug panašumo į minėtuosius Armani Mania.

Armani Code

2004 metais sukurti kvepalai turi du autorius: Antoine Maisondieu (apie jo sukurtus keistus medinės vonios aromato kvepalus Monocle Hinoki esu rašęs čia, o dar jis pagamino ne mažiau keistus juodųjų pipirų kvepalus Comme des Garçons Blackpepper, apie kuriuos irgi rašiau „Delfi“ kaip apie idealų variantą, ką daryti, kai kišenes plėšo pinigų perteklius, ir Antoine Lie, kurio vienintelis kitas kūrinys, kurį norėčiau ir galėčiau paminėti, yra Ralph Lauren Romance (1999), deja, nebegaminami, ir jų šimtas mililitrų pas spekuliantus kainuoja apie penkis šimtus dolerių, tai ar jūs juokaujate, penki tūkstančiai dolerių už litrą, man visą dieną dirbti reikia, kad tiek uždirbčiau.

Kvapas atsiveria citrusais: citrina ir bergamote, ir žydinčiu alyvmedžiu, kuris labiau yra ne apie gėles, o apie tam tikrą sūrumą, be kurio neapsieina nė vienas iš Armani kvapų. Ir tada jau bazėje nusėda šventojo medžio sakai („palo santo“ iš pietų Amerikos, taisyklingai vadinamas paragvajiniu tvaru, nors pastarojo pavadinimo beveik niekas nežino; kvapas išgaunamas medžio drožles ir pjuvenas pervarant karštais garais), čia toks „beveik rožių, bet ne rožių kvapas“, kiti dar sako, kad tai rožių aromatas vyrams, kurie baidosi rožių kvapo. Ir dar bazėje yra tonkos pupelės su jų sūrstelėjančiu, pikantišku saldumu.

Kvapas egzotinis, tačiau kartu labai civilizuotas. Kai juo kvepi, norisi apsivilkti labai prabangius, krakmolintus ir tobulai išlaidytus baltus marškinius ir pasirišti kaklaraištį. Gamintojas sako, kad kvapui inspiracija buvo frako šilkiniai atlapai, bet man jis dar labiau panašus į labai gerą drabužių parduotuvę, arba kostiumų siuvyklą kur nors Londone arba Niujorke. Kur didelės kainos, patyrę pardavėjai ir labai skubantys pirkėjai.

Tai – geras gyvenimas, bet ne atsipalaidavęs, o toks, kuriame nuolatos iš savęs reikalauji labai daug, nuolatos neišsimiegi (taip, tai nemigos ir prieš akis plaukiančio tauraus nuovargio kvapas), ir kuriame yra pinigų ir daiktų, bet trūksta erdvės ir laiko. Tai ne Kalifornija ir ne Italijos pietūs – jei Italija, tai turbūt čia bus skubantis Milanas. O gal tai Prancūzija ir arogantiškas, nemalonus Paryžius. Tai šiek tiek voverės rate ir tarnybinio šuns pojūtis, nuo pareigos prie pareigos, jei žinote, ką aš noriu pasakyti. Tai – gero atlygio ir nelabai mylimo darbo, didelio statuso ir meilės ilgesio kvapas.

Parašiau ir pagalvojau, ar benorėsite pirkti po tokio aprašymo. Tačiau aš juk kvepalų nereklamuoju – pirkite, jei norite. O jei nenorite, nepirkite. Mano kolekcijoje šis kvapas labai svarbus ir įdomus, nes kas dar jums pasiūlys kvepėti nemiga.