Bet parfumerijos kompanijoms ir mados namams reikėjo pinigų. Ir jie sugalvojo, kad kvepalus dalins į vyriškus ir moteriškus, ir vyriškieji bus tokie nežmoniškai vyriški, kad jau niekas dėl nieko nesuabejotų.

Jie kvepės vyriškumu, pavadinimai bus vyriški, viskas bus vyriška.

1955 metais buvo sukurti Chanel Pour Monsieur, „kvepalai ponui“, kad jau niekas dėl nieko nesuabejotų, tai lytiškumas buvo sudėtas į patį pavadinimą. Tai buvo tolimi laikai. Niekas, kas tada buvo gaminta, neišliko: išskyrus itališką Pino Silvestre (irgi 1955), nebrangų pušų odekoloną, kurį ir šiandien galima nusipirkti ir Romoje, ir Milane, ir Turine, ir provincijos miestelių vaistinėse. Beveik visus to meto kvapus nušlavė laiko banga. Išskyrus šitą.

Tų laikų ponai su kvapais susiliesdavo tik kirpyklose arba barzdaskučių salonuose, todėl vyriškas kvapas buvo sukurtas (parfumerijos kūrėjo Henri Robert, kuriam priklauso vos keli kūriniai, tarp jų moteriški, nors tinkami ir vyrams, Chanel No 19 – kreminiai, gėliški ir žali) pagal tuos kvapus, su kuriais vyrai susidurdavo būtent kirpykloje, vienintelėje vietoje, kur vyrams galima buvo kvepėti, ir kur kvepėdami jie nesijuto esą kitokios seksualinės orientacijos.

Chanel Pour Monsieur yra tradiciškai sulydytas tobulai, arba, kaip sako kiti, orkestruotas, subalansuotas – Chanel kompozicijos pasižymi ne tik tuo, kad jie labai nedaug kvepalų tepaleidžia į rinką, ne tik tuo, kad jų kvapams akcijų nebūna niekada ir jokia proga, visi moka pilną kainą, bet ir tuo, kad kvapas yra vientisas, nesisluoksniuojantis, ir reikia labai didelės patirties, kad atskirtum, iš ko jis padarytas.

Foto: Andrius Užkalnis

Kvapas Chanel Pour Monsieur citrinos, neroliai ir petigrenas (citruso lapų ir šakų esencija), ir paskui, kai pradeda džiūti, jo vidurys yra cardamonas. Galiausiai, galingos ir ilgai pasiliekančios yra kedro, kerpių ir vetyverio (brangaus muilo kvapo, jei man reikėtų paaiškinti) natos.

Galiniame nudžiūvime yra ir kažkokia bažnyčia, ir kaimo gryčia, o gal miesto rotušė. Miesto archyvas, kur parašyta, kad iš senelio paveldėjote pilį, ir ji dabar jūsų. Senas tėvo „Rolls-Royce“ automobilis, kurio jis niekada nevairavo, nes turėjo šoferį.

Tai yra turtingos ir arogantiškos pokario Europos triumfas. Tai kvapas iš tų laikų, kai daug uždirbti nebuvo gėda, kai žmonės didžiavosi savo turtais ir šeima, kai pavardė, aristokratinė kilmė ir tradicija reiškė daug, kai oro uostuose buvo tam tikri žmonės, kurie ponams blizgindavo batus, kai automobiliuose beveik nebuvo plastikinių detalių ir kai restoranuose peilius ir šakutes neatnešdavo skardinėje nuo konservuotų pomidorų. Tai kvapas iš tų laikų, kai, norėdamas sumokėti, išrašydavai banko čekį (vis dar prisimenu tą nuostabų jausmą iš savo jaunystės Anglijoje), ir tavo parašas buvo tavo garantija. Kai rašalinis rašiklis Montblanc buvo tiesiog rašymo priemonė (taip, ligi šiol turiu, ir kartais naudoju). Ne, nepasiilgstu tų laikų, kai turėjau sodininką ir langų valytoją savo name, ir kai dukros turėjo auklę, bet gera suvokti, kad tai buvo ir dabar turiu apie ką rašyti. Dabar gyvenimas geresnis ir laisvės daugiau, net jei ir automobilis ne tas BMW odinėmis sėdynėmis, prie kurio buvau pratęs, ir net jei manęs oro uoste šiandien nepasitinka uniformuotas vairuotojas. Bet aš tą gyvenimą patyriau ir man smagu apie jį papasakoti.

Šie kvepalai yra ištisai apie tą laiką ir tą potyrį. Daugeliui jie pasirodys senamadiški, kiti sakys, kad apskritai tai kažkoks nesusipratimas. Tačiau bet kuriam kvapų tyrinėtojui jie labai svarbūs ir reikalingi. Lietuvoje flakoną galima nusipirkti už šimtą eurų, kas yra ne pinigai, sutikite: du kepsniai, arba valanda darbo. Ar čia dideli pinigai?

Kvepėkite kaip ponas.