Po to dešimtmečio atėjo lėkštų ir niekam neįžeidžių kvepalų metas: pirmiausia tai buvo genialūs Giorgio Armani - Acqua di Gio, kuriuos sukūrė Jacques Cavallier, didis meistras, kuris sukūrė šį matematinį gero pojūčio vidurkį, ir tada visi bandė kurti kvapus, kurie absoliučiai visiems būtų priimtini ir patinkantys. Tai buvo epocha kvepalų, kurie visiems po truputį patinka. Man tas laikotarpis buvo kūrybos klinikinė mirtis. Visi bandė daryti kvepalus, kurie būtų nuostabiai vidutiniai. Tai nėra receptas parfumeriniams atradimams. Apskritai, saikas ir baimė ką nors įžeisti niekada neveda prie kūrybos ir progreso.
Tačiau ne visi ir ne visada kūrė vidurkius, ir ačiū Dievui. Buvo ir kvepalų, kurie buvo drąsūs, ir vienus iš jų aš šiandien apžvelgsiu. Tai yra kvepalai iš mados namų Cerruti, “Cerruti 1881 Bella Notte”, o Bella Notte reiškia gražią naktį, nė daugiau nė mažiau.
Apie kvepalus iš Cerruti aš jau esu rašęs portale DELFI - tai buvo apžvalga apie klasikinius kvepalus, kurie jau yra parfumerijos istorijos palikimas, bet savo stiliumi visiškai modernūs.
Cerruti 1881 Bella Notte atsirado palyginti neseniai, 2014 metais, ir jų kūrėjas yra Olivier Cresp iš Prancūzijos ir pasaulio kvepalų sostinės, Grasse (ten jo giminė gyveno šimtmečiais). Olivier Cresp mėgsta prieskonius ir egzotiką, jam priklauso Paco Rabanne XS, vieni mano mėgstamiausių kūrinių, kuris dar ir siejamas su mano šlovingu gyvenimu emigracijoje, pačia to etapo pradžia.
Šiandien aptariami Bella Notte yra labai apgaulingos išvaizdos: flakono gili mėlyna spalva žada ką nors jūrinio ir gaivaus, o realybėje šliūkšteli prieskonių prieskoniai, saldumas, tolimi dūmai ir smilkalai - nelipnūs, neįkyrūs, ir gerai prie odos prigludę. Yra tokia savoka, kai kvepalai gerai priglunda prie odos - tai, žinoma, nieko bendro neturi su realybe: kur pasipurški, ten kvepalai ir būna, tačiau geras kvepalų prigludimas yra toks jausmas, kad kvapą pajunta tik tas, kas labai prie jūsų prisiartina.
Bella Notte atsiveria gaivia žaliąja citrina, kuri tuojau nublanksta ir pasitraukia, ir jos vietą užima kardamonas ir kalendra, kvapieji pipirai, kadagio uogos su savo sakų aromatu, muskato riešutas, ir cinamonas su vanile. Tai viena nedaugelio kompozicijų, kur aš toleruoju vanilę: paprastai man ji sugadina kiekvieną kompoziciją, nes vanilė, neatsargiai naudojama, tuojau uždominuoja viską aplink save, kaip kvailiausias ir įkyriausias žmogus renginyje arba pobūvyje, kuris turi energijos perteklių ir nesupranta, kad yra visiems nusibodęs. O čia vanilė balansuota tais visais prieskoniais, įrėminta jų, ir nuo jos tik malonu ir visai neįkyru.
Kvapas nudžiūva pačiuliais ir kedru, bet kardamonas, muskato riešutas ir ypač kadagio uogos niekur neišeina, tik keičiasi vietomis - atrodo, kad pasirodo tai viena, tai kita nata: uostai vėl ir vėl, ir kiekvieną sykį atsiranda vėl kažkas naujo.
Tai kvapas, traukiantis ir saldžiai ir nudilginančiai svaiginantis, kaip sėkmingas pirmasis pasimatymas su žmogumi, apie kurį supranti, kad jis tau skirtas, kaip šilta vasaros naktis, kuri galėtų niekada nesibaigti, kaip snaudulys, kuriam norisi pasiduoti. Tai malonumo esencija, koncentratas, gerumo sirupas, kaip didelis amerikietiškos kavos puodukas ir tik ką iškeptos spurgos (man geriausios su kiaušininiu kremu viduje, bet čia tik pas mus Amerikoje tokių yra). Tos spurgos, daugelio tvirtinimu, yra geriau už seksą. Kiti nesutinka: jie sako, kad už seksą geriau yra tik cinamono bandelės. Jei jums niekada neteko suvalgyti šešių spurgų (visos dėžės), pačiam nesuprantant, kaip tai įmanoma, tai gal šis palyginimas ne jums, ir šie kvepalai jums irgi pasirodys keisti, bet niekas juk nesako, kad visiems turi patikti tie patys dalykai.
