Šiandien apie kvepalus, kurių širdis – Italijos apelsinas. Iš prabangių Italijos parfumerijos namų Acqua di Parma Blu Meditteraneo (apie kitus jų kvepalus, Fico di Amalfi, Amalfio figa, jau rašiau kupiną susižavėjimo tekstą DELFI). Tas „Parmos vanduo“ (taip verčiamas jų pavadinimas) ir jų serija Blu Mediterraneo, reiškiančio Viduržemio jūros mėlį, yra Italijos ir jos gamtos šventė. Ten daug variantų: ir bergamotė, ir kiparisas, ir dar daug visko (anksčiau buvo dar ir kadagys iš Sardinijos, bet nespėjau nusipirkti, ir jau nebegamina), o čia Kaprio apelsinas, „Arancia di Capri“.
Apelsino kvapas pats savaime yra dieviškas, lupamos žievelės taškomi į orą eterių aliejai tiesiog svaigina ir yra lyg šventės narkotikas. Vienintelis trūkumas: apelsinas yra viršutinė, greičiausiai išsivėdinanti nata, ir reikia labai didelio meistriškumo, kad jos prisiminimus palikti ilgesniam laikui. Kartais ir meistriškumo neužtenka: apelsinas tiesiog nėra ilgalaikis.
Kvepalai nėra nauji – jie sukurti jau prieš du dešimtmečius, 1999 metais. Jie oficialiai skirti ir moterims, ir vyrams, nedalinami kuriai nors vienai pusei (daugelis kvepalų yra būtent tokie, tik juos priskiria rinkodaros tikslais vienai lyčiai, kas yra nesąmonė, bet taip veikia pardavimai, pagalvokit patys, kaip atrodytų, jei turėčiau vyriškus ir moteriškus koldūnus). Kvepalai nepigūs: nusipirkti didelį flakoną reikės apie pusantro šimto eurų, nebent kokią akciją ištaikytumėt, bet aš nepažadu, visas akcijas Lietuvoje susemiu aš ir jums nieko nepalieku. Toks jau aš išdykėlis.
Kvepalai prasideda cukruotais apelsinais, ir dar mandarinais, ir džiūsta į cukatus ir gryną kardamoną, kaip iš kokio goslaus ir minkšto Kalėdų pyrago, kur visokie riešutai, cukatai, prieskoniai ir saldžios geltonosios razinos. Tai labai šventiški apelsinai (ir dar mandarinai) – tikras balius prie eglutės („mandarinai ir mišrainės papuošė stalus“). Italijos gal tame kvape net mažiau, negu Lietuvos, nes yra tokio žieminio šaltumo, man priminė žiemą pasipuošusiame Stokholme tarp šaltų vandenų ir ledinio vėjo, kur viskas kvepia kava ir imbiero sausainiais.
Kvepalams nudžiūvant atsiranda prabangios samanos (kai kurie apžvalgininkai jas pavadino dirbtinėmis ir sintetinėmis, ir aš, kaip profesionalas, negaliu su tuo sutikti – dirbtinumo šiame flakone nė lašo, atvirkščiai, viskas alsuoja gyvenimu).
Dar labiau nudžiūvus ir antrą kartą uostant (net ir trečią) pajuntama, tegu ir vos vos, karamelė: gal kondensuotas pienas „Rududu“, gal čiulpiami ledinukai, gal saldainis irisas. Tikri gurmanai pajus Coca-Cola kvapą: rudame gėrime juk irgi karamelė. Baziniame (pagrindo) sluoksnyje taip pat yra ir lengvas brangaus muilo dvelksmas: čia tas kvapas iš vetyverio, indiškos žolės, kuri duoda tą muilo pojūtį, kurio su niekuo nesupainiosi. Bet vėl ir vėl grįžta apelsinai, jų lupama žievė, tas kartus baltas sluoksnis po žieve, kuris taisyklingai vadinamas požieviu, mandarinų sėklytės, slystančios tarp pirštų, saldžių citrusų lipnumas, ir gal net žali, kieti citrinmedžio lapai, kai juos gniaužai ir plėšai pirštais, kad tik labiau pakviptų.
Kvepalus galiu rekomenduoti tik tiems, kas nesiekia sutaupyti: kaip ir visų citrusinių aromatų, šito kvapo išsilaikymas yra mažesnis už vidutinį, duok Dieve kažką užuosti po poros valandų. Norite ilgai išsilaikančio kvapo – rinkitės ūdą (agarmedį), vanilę ir pačiulius, daugiau senamadiškus kvapus, su smilkalais, kurie būna ir niekada nepaleidžia. O šitas yra lengva pramoga, trumpas džiaugsmas, bet užtat koks smagus. Antra vertus, juk ir Kalėdos nesitęsia amžinai. Džiaukitės, kol galite.
