Tokius kvepalus girdžiu niekinant: visokios egzaltuotos parfumerija kliedinčios tetos, tinklaraštininkės, garbinančios aklų Barselonos parfumerių neva vienetinius sukurtus šedevrus (čia jos taip sako – šedevrai, nors gyvenime neatskirtų kiaulienos šoninės nuo atlasinio kedro) tokius kvapus vadina štampovkėmis vien todėl, kad jų parduodama labai daug ir kad jie gausiai reklamuoti per TV ir blizgiuose žurnaluose (net ir tokiuose, kokį leidžiu aš, labai patariu pasidomėti, pavadinimo nerašau, kad nebūtų čia reklama ar dar kažką).
Turiu pasakyti, šių Hugo Boss kvepalų reklama buvo viena labiausiai pykinančių: to meto stiliumi (kvepalai pasirodė 1995 metais gertuvės formos flakone) buvo reklamuojami, rodant savim patenkintus urbanistiškai madingus šiknius, kurių plaukuose buvo daugiau lako negu kaukolėse – smegenų. Maža to, reklamą įgarsino pietų Anglijos grafysčių aplink Londoną (vadinamųjų „Home Counties“) akcentu, kuriuo kalbėjo ir kalba vadybininkėliai ir maroziukai, tokie anglų budulėliai, dar vadinami chavs arba townies.
„Neimituok, inovuok“, sakė reklaminis šūkis, o aš galvodavau – ką tu man siūlai imituoti, tu nelaimingas sūsna, jeigu tu pats esi standartinis ir nuobodus ir neturi nieko savyje, jokios tapatybės ir jokio vidaus, tu esi tik reklamų ir marketingo specialistų sukurtas žmogystos pakaitalas. 1995 metai buvo tie metai, kai atvykau į Britaniją, ir, smalsiai dairydamasis aplink, visokius tokius dalykus pastebėdavau, kad galėčiau paskui knygas ir straipsnius rašyti ir gyvuoju klasiku tapti.
Mados namai Hugo Boss iš Vokietijos turi parfumerijos pasaulyje (ir ne tik jame) keistą reputaciją. Jie gerokai prisidirbo, siūdami nacių uniformas Antrojo pasaulinio karo metais (tokių dalykų greitai neatleidžia). Parfumerijos pasaulyje jie turi nežmoniškai platų spektrą, kur net specialistai nebesugaudo, kas yra kas. Jų kvepalai varijuoja nuo klaikiai senamadiškų, lyg sukurtų kokioje ligoninėje (apie vienus tokius rašiau, klausdamas, ar norite kvepėti sovietų nostalgija, pašalpomis ir požemine perėja), iki labai įsimintinų, kurie kvepia, kaip visos Kalėdų eglutės ir visos Kūčių vakarienės kartu paėmus (Hugo Boss Dark Blue). Yra ten ir beprasmybės, ir pasikartojimų, ir atviros chaltūros.
Apie kvepalus Hugo iš Hugo Boss dažniausiai sako, kad dabar daug tokių yra, kas tikriausiai būtų tiesa, bet tais laikais, prieš dvidešimt penkerius metus, tokių daug nebuvo, ir jie liko epochos ženklas – gaivus, labai miestietiškas, be pagarbos tradicijai. Tai, kaip ir kokie nors Abercrombie & Fitch Fierce („kvepalai, kuriuos pauosčius, norisi išleisti dar pinigų“), yra kvapas išpuoselėtų parduotuvių, lagamino už devynis šimtus dolerių, naujo telefono, naujo automobilio su vardiniais numeriais, begėdiško pinigų leidimo, kokteilių po trisdešimt svarų sterlingų, įžūlaus mineralinio vandens, atskraidinto iš Fidži salyno, brangaus laikrodžio ir draugės, kurios apatinis trikotažas kainuoja brangiau, negu varguolio automobilis.
Nepameluosiu sakydamas, kad man kažkada tokie dalykai buvo siekiamybė: pasijusdavau geresnis žmogus, skraidydamas verslo klase (dabar tai tiesiog mano vieta lėktuve) arba gyvendamas penkių žvaigždučių viešbutyje (dabar tai tiesiog „viešbutis“, kitokiuose nebūnu, na, gerai, būnu – čia tik erzinuosi, bet juk ne bėda per karantiną pasierzinti, ypač kai šiaip gyvenimas geras). Dabar man kitokie dalykai rūpi.
Kvapas prasideda kompleksiniu festivaliu: čia ir karibietiškas romas, ir žaliųjų obuolių rūgštis, ir baziliko aitri gaiva, ir pušys, ir ko tik ten nepridėta. Tais laikais taip konstruodavo kvepalus. Dar ir saldžią mėtą pajutau. Paskui, jau kvapui džiūvant, atsiranda medžių garsai, sandalmedis, pušies sakai, kedras, dar išdirbta svaigi oda – balno arba naujo portfelio, ir visi tie kvapai vienas per kitą raibuliuoja ir šniokščia. Tai anų laikų stiliukas. Ne kiekvienam ir ne visur patiks, bet man tai yra gero gyvenimo kvapas. Ypač tas kokteilinis romas lenda vėl ir vėl. Ir dar samanos – gal kiek sintetinės, bet čia vėl tas geros parduotuvės kvapas. Oro uosto. Brangios laukimo salės, kur įleidžia tik su verslo ir pirmosios klasės bilietais. Taip, gerai gyventi neuždrausi, sako šitas aromatas, per ketvirtį amžiaus nė kiek nepasenęs.
Džiaugiuosi nusipirkęs didelį, 200 ml flakoną. Džiaugiuosi, kad, nepaisant to, kad man jau 49, nepasijutau nė truputėlio per senas jam – ne, lygiai tokios vertybės ir toks pat įžūlumas mano galvoje, kaip ir tada, prieš dvidešimt penkerius metus. Velnias, galėjo gal net mane nufilmuoti toje reklamoje.
