Dabar dėl karantino turiu būti Lietuvoje, nes negi neatsakingai keliausi, kai net iki Nidos nuvažiuoti neleidžia, be to, ir Kalifornijoje ne toks gyvenimas, prie kurio esu pratęs: visi sėdi užsidarę ir izoliuojasi. Tai bent jau mintimis būnu savo amerikietiškuose namuose, kuriuos klastingas virusas iš manęs laikinai atėmė (bet praeina viskas, ir kaip praeis ši kolūkiečių valdžia, taip praeis ir viruso padariniai). Rudenį užtat varysim tai jau tikrai, kaip nuo grandinės nutrūkę – su abiem šunim, ir ne trumpam, gal trim, gal keturiems, o gal ir penkiems mėnesiams. Taip man liepia širdis, o širdies reikia klausyti.

Taigi apie kvepalus.

Amerika davė šiuolaikiniam kvepalų pasauliui labai daug: visų pirma, didžiulę rinką ir pinigus. Amerikiečių pirkėjų pinigai transformavo parfumerijos pramonę, kuri pavirto galinga jėga su dideliais biudžetais ir fantastine išmone. Po Antrojo pasaulinio karo amerikiečiai pritaikė tai, ko negalėjo perprasti lėtos europietiškos smegenys: jei nori kalti pinigus, pradėk pardavinėti kažką, apie ką pirkėjas dar nesupranta ir ko jis dar nežino. Sugalvok anksčiau už pirkėją, ko pirkėjui gali reikėti, ir parduok jam tam, įtikinęs jį, kad jam to daikto labai norisi. Taip ir reikia. Amerikiečiai pradėjo pardavinėti kvepalus vyrams, kurie anksčiau naudojosi tik skysčiu po skutimosi už kelis dolerius. Nori būti turtingas – paimk penkiasdešimt dolerių iš žmogaus, kuris tau anksčiau mokėjo tris.

Tam reikėjo įtikinti vyrus, kurie bijojo kvepalų (nes, daugelio urvine nuomone, kvapas yra tik moterims arba netradicinės orientacijos atstovams), kad viskas gerai. Tada pradėjo kvepalus skirti vyrams, prirašinėti ant flakonų For Men, Uomo arba Pour Homme, ir reikalai paėjo gera kryptimi.
Šiandien kalbėsime apie kvepalus Calvin Klein – Escape for Men, kurie yra lyg amerikietiškos kvapo ideologijos esencija: tai kvapas, kuris nėra siaubingai išskirtinis, jis sukonstruotas taip, kad nė viena jo dalis neišsišoktų, tačiau įspūdis nuo pradžių iki pabaigos yra neabejotinas amerikietiškumas.

Kas yra amerikietiško kvapo schema? Neįkyrūs citrusai viršuje (dažnai pakeičiami žolėmis), ir nudžiūvimas į kompleksinius medienos kvapus, kartais su prieskoninėmis natomis (išskyrus vanilę – amerikiečiai to lipnaus sirupo vengia). Visa kita – detalės.
Net vienas garsiausių ir tvariausių kvapų, kuris balansuotas idealiai, kaip nepriekaištingai suderintas vokiečių gamybos šaunamasis ginklas, Chanel Egoiste Platinum (apie jį rašiau dar tada, kai nepublikavau kvepalų apžvalgų čia), yra savo esme amerikietiškas, iki kaulų smegenų.
Tais pačiais genialiais metais, kaip ir tada, kai buvo sukurtas Chanel Egoiste Platinum kvapas, 1993-aisiais, buvo sukurti ir amerikietiškų mados namų Calvin Klein kvapas. Kodėl sakau, kad tie metai buvo genialūs? Nes niekada nei iki tol, nei po to per vienerius metus rinkai nebuvo pasiūlyta tiek kosminio lygio klasikos, daugelis kurių laikosi rinkoje iki šiol. Tai ir Ralph Lauren Polo Sport, ir vyriškos rožės deimantas Ungaro Pour Homme III, ir Lorenzo Villoresi Uomo, ir Paco Rabanne XS Pour Homme, ir Givenchy Insense (vieninteliai tikrai gėliški vyrų kvepalai, kurie buvo nežmoniškai populiarūs ir yra prekyboje ligi šiol), ir Hugo Boss Elements (tuos, deja, nustojo gaminti), ir Byblos Uomo – čia tik kelis išvardinau.
Jei esate gimę 1993 metais, jūs esate Dievo pabučiuoti, nes tie metai yra nuostabių kūrinių metai.
Kvepalų kūrėjas yra Steven Demercado, kuriam tai yra jo kūrybos viršūnė. Nė vienų kitų, tokių garsių ir tokių ilgalaikių, kvepalų jis nėra sukūręs.

Calvin Klein – Escape for Men
Foto: Andrius Užkalnis

Calvin Klein Escape for Men atsiveria visai ne citrusais (tik bergamotės nata yra aprašyme): aiškiausiai jaučiasi kadagių uogos, beržų sula ir lipnūs jų lapai, beveik pirties vantos ir dar eukaliptas, kone vaistinė pradžia, beveik farmacinė formulė. Nuostabu.
Ir tada kvapas pradeda džiūti, atsiranda rozmarinas ir eglišakės, spygliai, sakai, ir galiausiai muilo kvapo vetyveriu pagardintas sandalmedis, kedras ir kerpės. Egzotinis, kompleksinis kvapas protarpiais sušmėžuoja, kaip pasinėrimas į labai kaimišką, labai lietuvišką (netgi dzūkišką) miško paklotę.
Ir visais garsais aidi medžio kvapas, jo kuo toliau, tuo garsiau, ir ne viena linija, bet įvairiais akordais ir atspalviais, įvairiais atspalviais, kaip lentpjūvėje – nuo kone balto uosio, pilkšvo ąžuolo iki tamsaus slvamedžio, taip ir čia, visi įmanomi medžio kvapai, nuo labai paprasto, santūraus, primenančio apie šiaurines valstijas, kokią Minesotą su uodais ir ežerais, iki Kalifornijos saulės iškaitinto kedro, indiškų šventyklų sandalmedžio, senovinių, antikvarinių baldų parduotuvės. Vėl blyksteli kadagiai ir laukinių bičių medaus kartus saldumas, dar ir su habanero pipirų atspalviu, ir vėl viską užpila medis.
Šiuos kvepalus šiandien Lietuvoje galima nusipirkti už trisdešimt–keturiasdešimt eurų. Taip, jie nebrangūs, bet nors ir artėjantys į trečiojo gamybos dešimtmečio pabaigą, atrodo modernūs ir nei pasenę, nei išėję iš mados. Tokie kvapai nebijo laiko, nebijo morališkai pasenti, nes jie visada gyvena pagal nuosavą tvarkaraštį ir niekada nėjo paskui tendencijas ar svetimą diktatą.