Svarbu ir kaukės, ir rankų plovimas, ir veido nelietimas, ir, žinoma, dezinfekcinis skystis - beje, odekolonu gausiai pasipurškus rankas ir išsitrynus, irgi yra dezinfekcinis efektas, tik labai jau brangi gausis dezinfekcija, brangiau, negu firminis skystis pas visokius spekuliantus - aš svarstau iš savo kolekcijos panaudoti pigesnius egzempliorius dezinfekcijai. Ypač tuos variantus, kuriuos pirkdavau egzotiniais tikslais iš Halės turgavietės: visokie „Šipr“ iš Baltarusijos ir tuos visokius Rygos „Dzintars“ gamintojų. Latviški, nepykite, beveik niekam daugiau netinka - nuo jų skaniau nekvepėsi, vartoti į vidų irgi negalima, o dezinfekcija yra pats tas.
Bet dar svarbiau yra saugus atstumas. Žinoma, galima tiesiog nesiprausti kurį laiką, nesivalyti dantų, pasakyti „ne“ burnos skalavimo skysčiui ir dantų higienai, ir ilgainiui nuo jūsų pradės laikyti atstumą visi kultūringesni žmonės. Ypač tie, kurie patys linkę praustis. Dar galima valgyti daug raugintų kopūstų ir pupelių, ir, esant reikalui, paleisti parduotuvėje kontrolinį šūvį nuosavu gamtos dovanotu cheminiu ginklu.
Tačiau tai ne sprendimas, kalbant apie daugelį tų žmonių, kuriuos mes matėme suvežtus į karantininio kalinimo izoliatorius iš emigracijos priešakinių fronto linijų, Airijos vištidžių ir Norvegijos žuvinių. Jie blogas kūno kvapas yra toks pat nesuprantamas dalykas, kaip ir odontologijos klinika: kvapo jie neužuodžia, o dantų gydytojo net neįsivaizduoja, kas tai yra. Taip pat tai galioja kalbant apie daugelį gyventojų, menančių pokario metus, kurie išgyveno tada ir nieko nebijo dabar: jie glaudžiasi ir grūdasi parduotuvėse, nes saugus atstumas jiems reiškia fizinį kontaktą, kaip troleibuse, o troleibuse dažnai kvapų galima patirti įvairių. Gerų kvapų tarp jų nedaug.
Tokioms situacijoms, kai reikia sukurti atstumą, kaip sako pas mus Amerikoje, „socialinę distanciją“ reikia stipraus, profesionalų formuluoto asocialaus kvapo, nuo kurio norėtųsi laikytis toliau. Metras, dar geriau - du. Geriausia apskritai palikti patalpą.
Pasiknisęs savo kolekcijoje, radau kvepalus „Zino Davidoff“, juos Lietuvoje šiandien galima nusipirkti už pora dešimčių eurų, ir jų intensyvumas ir atgrąsymo stiprumas yra toks, kad flakono užteks ilgam.
Jie yra iš tų pačių parfumerijos namų, kaip ir „Cool Water“, fantastinė klasika, apie kurią jau esu rašęs DELFI - ten galite paskaityti ir apie firmos įkūrėją, Ukrainos žydą, kuris Šveicarijoje prekiavo savo pavardės cigarais.
„Zino Davidoff“ yra taip nepavykęs kvapas, kad net buvo keista, kad jo kūrėjas, Michael Almairac, yra labai garsus ir neregėtai produktyvus veikėjas (jam jau beveik 70 metų), sukūręs tokius šedevrus, kaip „Fahrenheit“ iš Christian Dior mados namų (rašiau apie juos štai čia), „Gucci pour Homme“ (jau nebegaminami, bet reikės kada parašyti apie šį fantastinį drožiamų pieštukų kvapą), „Joop Homme“ (avietės, uogos ir saldėsiai tikriems vyrams) arba „Salvador by Salvador Dali“. Kaip jis sukūrė šį senamadišką siaubą, kurį dabar laikau rankose, aš nežinau. Gal jam buvo bloga diena, bloga nuotaika, arba jis tiesiog iš vakaro pašventė, nuėjo aštuntai ryto į darbą ir sukūrė tokią nesąmonę.
Trumpai tariant, „Zino Davidoff“, tik pasipurškus, kvepia numirusios prosenelės parūgusia pudrine, ir greičiausiai, ta pačia pudra, kuria ją pudravo laidojimo namuose. Arba namie, jeigu ją šarvojo namie, senu gražiu papročiu, kai nabašnikus ant stalo serviruodavo.
Mane pudruoja prieš kiekvieną filmavimą (būtent todėl taip gerai atrodau TV laidose, jei dar antakius nupiešia, išvis kaip aktorius būnu), ir aš tą pudros kvapą labai gerai pažįstu, bet čia jau kitas lygis, šlykštus senatvės kvapas, kuris pasiekiamas bergamotės, levandos ir lipnios, senovinės rožės kombinacija, o paskui dar išlenda bobutės gėlės - pakalnutės (kurios gali būti pačios iš savęs visai smagios, bet šiuo atveju jas pasmaugia agresyvūs ir dūminiai pačiuliai), ir dar rožių, ir jazminai. O Dieve, koks siaubas.
Paskui kvepalai nudžiūva (per kokį pusvalandį), ir ten gaunasi visai priimtinas sandalmedžio, salsvų ir aitrių tonkos pupelių ir tų pačių pačiulių mišinys, dar su vos juntamu kedru ir visai lašeliu vanilės - bet tai būna paskui. O pradžia yra baisi, kaip karas.
Todėl šis kvapas puikiai tiks karantinui ir atgrąsymui. Tik nepadauginkite, prieš eidami parduotuvėn, nes tada gal bus taip, kad jūsų net ir kasoje neaptarnaus. Niekas nenori uostyti mirusios prosenelės.
Andrių Užkalnį galite sekti jo paskyroje Facebook.
