Šiandien apie kvepalus, kuriuos radau parduotuvėje su didele nuolaida, bet tai ne pasiekimas: jie ar Lietuvoje, ar Amerikoje, ar bet kur parduodami su amžina nuolaida - gali būti, kad niekada už pilną kainą net ir nebuvo parduodami. Kodėl? Tai kvepalai labai jaunam žmogui, turbūt su ribotomis pajamomis, bet, žinoma, turinčiam šiokį tokį skonį ir nesipurškiančiu „One Million“, asocialių asmenų odekolonu, nuo kurio tiesus kelias į pašalpinį gyvenimą ir emigraciją silkių skusti.
Tas jaunuolis, turbūt, yra nelabai pasitikintis savimi, gana nervingas, bet turi svajonių, ir dar jam hormonų audros, tai jis labai žiūri į priešingą lytį ir visaip nori patikti mergoms, todėl tepasi į plaukus želė ir bando skaniai kvepėti, kas yra visai suprantamas noras. Prisimenu tuos laikus be nostalgijos, nors dabar neturiu labai daug plaukų ir želė nereikia, bet užtat o su hormonais viskas gerai. Gal čia nuo sporto ar geros mitybos. Širdis dirba, kaip garvežio variklis. Žinojau, kad domėsitės, todėl ir pasakoju.
Lietuvoje šiuos kvepalus galima nusipirkti už dvidešimt eurų, Los Andžele mokėjau aštuoniolika dolerių ir valstijos mokesčius, žodžiu, panašiai gaunasi. Tiek pinigų už flakoną gali sau leisti bet kas. Jei neturite dvidešimties eurų kvepalams, ką jūs darote su savo gyvenimu?
Šis kvapas iš Versace (kurį daugelis lietuvių vadina „Verseisa“, bet čia kaip kam labiau patinka, širdžiai neįsakysi) yra tiek paprastas, kad taip galėtų kvepėti dušo želė už du dolerius ir 99 centus, arba tas skystis, kuriuo purškia ant odos nuo uodų ir kitų skraidančių kraugerių, bet tai nereiškia, kad jis prastas.
Kvepalus, kurie pavadinti „Džinsais“ (amerikietiškas terminas „blue jeans” neverčiamas „mėlyni džinsai“: taip amerikiečiai tiesiog vadina mėlynas medvilnines kelnes), 1994 metais sukūrė prancūzų specialistas Jean-Pierre Béthouart, kuris prikūrė daugybę labai garsių kvapų, daugelį jų aš turiu arba turėjau savi kolekcijoje: ir sandalmedžio šventė CerrutiSi iš Cerruti, ir gaivus Versace - The Dreamer, ir net komiškai sudėtingas Boucheron, ir dar daug kitų.
Kvepalai „Blue Jeans“ prasideda citrusais ir galbanine ferula, aromatine žole, kuri kilo iš Artimųjų Rytų ir yra „žalių“ kvepalų, tų, kuriuose juntamas kartus, egzotinis, svaigus prieskoninės žolės kvapas. Tai aromatas, panašus į gero muilo ar šampūno natą, vetyverį, bet kiek kitoks, su nepaaiškinamu saldžiu kartumu. Kai kas lygina jį su terpentinu. Tame yra tiesos.
Toliau pasijunta muskato riešutas, jazminai, levanda ir kadagio uogos, kol pagaliau viskas nudžiūva į sandalmedį, kedro medieną ir muskusą.
Tai kvapas, kuris iš pirmo žvilgsnio ir pirmo pauostyto atrodo paprastas, paskui prasideda jo sudėtingumas, ir galiausiai jautiesi, kad negali nustoti jo uostyti ir purkštis. Koks skirtumas, ką pasakys kiti? Ką jie gali pasakyti? Kad suaugusiam vyrui netinka kvepėti, kaip hormonų tampomam jaunuoliui? Neklausykite. Kvepėkite, kaip jums patinka, ir jeigu šis mėlynas buteliukas su keista skardine dėžute tinka jūsų širdžiai ir nuotaikai, jei jūs jaučiatės laimingas su šiuo aromatu, tai kodėl ne? Geras būdas išleisti dvidešimt eurų, kurie tampo jūsų kišenę.
