Iš tikrųjų įvaizdis ir prestižas mums yra viskas, tik kai kurie turi pakankamai savo pasiekimų ir džiaugsmų, kad galėtų nesipuikuoti prieš kitus firminiais ženklais, nes ir taip savivertė per ausis lenda, o kitiems reikia rankinės su dideliu logotipu, kad geriau pasijustų. Kiekvienam savo. Pavyzdžiui, aš šiais laikais su dideliu malonumu erzinu šalies publiką, vaikščiodamas į visus renginius lopytais džinsais, juodais marškinėliais su užrašais arba trolių portretais, žaliais sportbačiais ir kartais suglamžytais marškiniais, nes, patikėkite, mane ne už aprangą myli. Jeigu kažkam labai patinka švarkai ar kostiumai, tai tegu jie patys juos ir dėvi. O aš turiu pilną spintą marškinėlių, kurių net laidyti nereikia, patogu ir praktiška. Tai tiek šiandien iš manęs mados ir stiliaus patarimų. Kai Jagelavičiūtė sako, patikėk, tu turi ką apsirengti, aš sakau – žinau, tu teisi, aš visada turiu ką apsirengti.
Bet ne visada buvau toks. Buvo laikai, kai gyvenau Didžiojoje Britanijoje ir nebuvau niekam žinomas nei kaip rašytojas, nei kaip leidėjas, nei kaip kino aktorius ar televizijos žvaigždė (o juo labiau restoranų liūtas), bandžiau kelti savivertę, pirkinėdamas brangius daiktus su kietais prekių ženklais. Tų automobilių jau nebeturiu, paltai ir kostiumai sunešioti, kaklaraiščių seniai nebesirišu, ir vienintelis priminimas apie anų laikų siautėjimus yra rašiklis „Montblanc“, kuris prieš dvidešimt metų kainavo 165 svarus, tai yra virš tūkstančio litų. Aš vis dar jo sugebėjau nepamesti, ir šiais laikais naudoju jį keturias dienas per metus, kai per Vilniaus knygų mugę pasirašinėju knygas, ir atrodo labai kietai. Kodėl norėjau to nesveikai brangaus rašiklio (žinoma, būna dar ir brangesnių – su deimantais arba aukso detalėmis)?
Buvo taip – kai dar buvau labai jaunas žurnalistas Lietuvoje, berods, 1993 metais, nešiau Vytautui Landsbergiui pasirašyti jo knygą, ir jis išsitraukė rašiklį „Montblanc“, ir aš galvojau, šakės, aš irgi tokio noriu. Po kurio laiko svajonė išsipildė, ir aš turėjau tokį rašiklį, o paskui man žmonės pradėjo nešti mano knygas, kad padėčiau autografą.
Paskui, ačiū Dievui, supratau, kad laimė yra turėti patogų gyvenimą, kur buitis netrukdo ir jos gali neimti į galvą, gyventi ir keliauti, kur tik užsimanai, ir skaniai valgyti. O ženkliukai nėra svarbūs.
Bet dabar tą garsųjį ženkliuką, šešiakampę baltą žvaigždutę, kuri yra kaip Monblano kalno viršukalnė, vėl pamačiau, braukdamas akimis kvepalų kolekciją. Montblanc jau seniai pardavinėja ne tik brangius rašiklius, bet ir pinigines, ir laikrodžius, ir turi savo kvepalų. Šiuos pirkau kažkada oro uoste kažkur Europoje, ir man labiausiai patiko jo buteliukas – sunkus, juodas, toks, kaip geras argumentas. Gali trinktelėti juo per stalą, ir visi nutyla.
Bet ir aromatas nepėsčias. Sukurtas 2014 metais, jis buvo gana saugiai šiuolaikiškas, plačiai publikai priimtinas, tačiau neprastas – gal šiek tiek atsargus, gal šiek tiek skambantis amerikietiškų parduotuvių ir viešbučių firminių kvapų atgarsiais, bet vis tiek aukštos kokybės.
Lietuvoje 100 ml flakoną galima nusipirkti už 40–60 eurų, nelygu, kur ieškosite.
Kvapas prasideda lengvais šalavijais, šiek tiek primenančiais brangų šampūną, dušo želė kur nors gerame viešbutyje, švarą ir trijų šimtų dolerių sąskaitą už kambarį, taip pat karčiuoju greipfrutu, kuris visada duoda gerą nuotaiką (jei bloga nuotaika ar liūdna, pabandykite nusipirkti greipfrutą, perpjauti per pusę ir įtraukti į šnerves šio puikaus aromato), ir dar prieskoniai – kardamonas.
Paskui vos juntamai pasirodo ir tuojau pat išnyksta cinamono saldumas, ir dar keista nata, kurią specialistai vadina „šaldytais neužmirštuolės lapais“. Aš negaliu pasigirti, kad būčiau dažnai uostęs šaldytus neužmirštuolės lapus, tačiau apšerkšnijusios žolės kvapą žinau labai gerai – prisiminkite, kaip kvepia vėlyvą rudenį apšerkšnijusi žolė, kai labai anksti rytą išeinate į lauką. Visgi Alpių ir sniego simbolika šiuose kvepaluose tuščiai neiššvaistoma ir transformuojasi į kvapo idėją ir ledines asociacijas.
Visa ši šalta gaiva nutirpsta ir nusėda į ilgai grojančias tonkos pupeles ir egzotinį medį, greičiausiai, saulės nugairintą kedrą, kuris dabar jau yra atšalęs nakties vėsoje.
Iš esmės, tai ledo kvapas, speigo kvėpavimas, nepaisant kai kurių šiltų natų – tai yra tai, kaip kvepia malonus šaltis, kokias mintis kelia mylima moteris, su šilta snieguota kepure ir šaliku, ir su snaigėmis ant blakstienų.
