Kalbant apie kvepalus ir apie šio straipsnio antraštę, teisybė yra ta, kad reklamuoti kvepalus man tenka retai (ir ne šiame portale – čia aš rašau tik savo subjektyvias apžvalgas, kurių gamintojai, platintojai ar pardavėjai neprašo ir dažniausiai į jas nekreipia dėmesio; jos skirtos Lietuvos žmonėms, kuriems patinka skaniai kvepėti). Tačiau jei reikėtų rinktis, apie ką man smagiausia rašyti, atsakymą žinau: tai yra tie kvepalai, kurie yra išbandyti laiko, kurie peržengė mados ir reklaminių kampanijų rėmus, ir kurie tapo laiko ženklu, ir yra pažįstami net tų, kas nesidomi kvapais.
Aš visada pasimetu, kai manęs paklausia, kurie kvepalai yra mano mėgstamiausi. Čia tas pats, kaip klausti teatro kritiko, kuris spektaklis yra jam geriausias, arba restoranų apžvalgininko, kuri maitinimo įstaiga jam yra numeris vienas. Man neišeina taip mąstyti: daugybė kvapų man yra geriausi, kiekvienas savo kontekste, kiekvienam savas laikas ir savos aplinkybės. Tačiau jei mane paklausite, kurie kvepalai buvo labiausiai revoliuciniai XX amžiuje, man nereikėtų ilgai galvoti. Tai, žinoma, šveicarų prekės ženklo Davidoff 1988 metais paleisti į apyvartą kvepalai Cool Water („Vėsus vanduo“).
Šie kvepalai ne šiaip yra vieni labiausiai perkamų visų laikų aromatų pasaulyje – jie tapo, kaip jau esu rašęs, Vakarų pasaulio genetinio kodo dalimi. Šie kvepalai galėtų tapti dar vienu cheminiu elementu arba oficialiu bendrai priimtu matavimo standartu, kaip metras, gramas arba kalorija. Kvapų pasaulyje nėra nieko labiau atpažįstamo, negu šis gaivus jūrinis aromatas.
Zino Davidoff buvo Ukrainos žydas, prekiavęs Šveicarijoje cigarais, o jo vardu pavadinta įmonių grupė pradėjo gaminti įvairias prekes, nesusijusias su tabaku, netgi kavą (daugelis mano, kad taip buvo daroma tam, kad galima būtų apeiti tabako reklamos reikalavimus, nors yra ir tokia nuomonė, kad tiesiog buvo siekiama išplėsti prekės ženklo panaudojimą). Davidoff kvepalai, būtent šio aromato dėka, tapo žymiai geriau žinomi, negu Davidoff tabako gaminiai.
Šių kvepalų kūrėjas yra didis parfumerijos specialistas, kuriam tada buvo vos 42 metai, Pierre Bourdon iš Paryžiaus. Bourdon yra sukūręs daug kitų kvapų, kurie tapo laiko ženklais: Yves Saint Laurent - Kouros (1981), Creed – Green Irish Tweed (1985), Yves Saint Laurent – Live Jazz (1998). Net flakono dizaineris yra garsus: Peter Schmidt, sukūręs tokias stiliaus ikonas, kaip Laura Biagiotti – Roma (antikinės kolonos formos buteliukas) arba avietinis Joop! Homme flakonas.
Aš Cool Water daugelį kartų ir pats minėjau kitose apžvalgose – ir rašydamas apie tai, kaip jau yra kvepalai su mano vardu ant etiketės (https://www.delfi.lt/stilius/vyrams/uzkalnis-pagaliau-isvydo-savo-varda-ant-kvepalu-buteliuko.d?id=80444287), ir apie tai, kad nepavydėtumėte man maisto, kvepalų ir pinigų (https://www.delfi.lt/stilius/vyrams/uzkalnis-nepavydekite-maisto-kvepalu-ir-pinigu.d?id=81213303), ir apie tai, kaip per dieną uždirbdavau dviejų metų atlyginimą (https://www.delfi.lt/stilius/vyrams/uzkalnis-kai-per-diena-uzdirbdavau-kiek-kiti-per-dvejus-metus.d?id=81475305), ir net apie seksą fermoje, pasislėpus už sunkvežimio su apelsinais (https://www.delfi.lt/stilius/stiliaus-naujienos/uzkalnis-kvepalai-kaip-laiminga-pabaiga-po-sunkvezimiu.d?id=80322767).
Taigi kuo kvepia šis nepaprastai populiarus gaminys, kurį šiandien Lietuvoje galima nusipirkti vos už 30 eurų (125 ml. flakonas)? Taip, jis kvepia vėsiu vandeniu, kaip ir sako pavadinimas. Tai neįtikėtina, bet vėsus vanduo gali turėti kvapą. Neparašyta, kad jis būtų skirtas vyrams – lygiai taip pat tinka ir moterims, nepaisant to, kad po kelerių metų Davidoff paleido atskirą aromatą Cool Water moterims, o paskui pradėjo šaudyti begalines modifikacijas, taikomas vyrams, moterims ir net niekam – Cool Water Deep, Cool Water Frozen, Cool Water Pacific, Cool Water Wave ir dar pora dešimčių kitų. Nė viena jų net neprisiartino prie originalios versijos, tik šiek tiek gadino Davidoff reputaciją, nes kai kvepalų gamintojai pradeda siūlyti gero superhito begalines variacijas, tai pradeda atrodyti taip pat liūdnai, kaip tos televizijos laidos, kur jaunimas be talento ir be kūrėjo sugebėjimų vėl ir vėl bando perdainuoti senas populiarias dainas.
Tačiau čia straipsnis ne apie komerciją, o apie kvapą, ir originalus kvapas yra nuostabus, neįtikėtinas, daugiasluoksnis ir nesibaigiantis.
Jis atsiveria žolių mišiniu – levanda, kalendra, pipirmėtė, rozmarinas, ir jokio citruso, tik saldūs apelsinų žiedai. Taip ir kuriamas vėsaus vandens kvapas: iš gausios žalumos. Toliau pasirodo jazminai, ir jie gausūs ir energingi, lyg veidu kristum į žiedus, o paskui švelnus medis – sandalmedis ir kedras, ir dar kerpės ir samanos, iš kurių kyla vėsaus jūros vandens sūrumo pojūtis.
Šiais kvepalais nebūtinai norisi kvėpintis, kai esi prie jūros: dar geriau jais mėgautis, kai esi mieste, ir nori prisiminti jūrą ar gyvenimą prie vandenyno kranto. Juos galima uostyti be galo, ir vis atsiveria nauji prisiminimai – ne tik vėsus vanduo, bet ir įkaitęs asfaltas vandenyno pakrantėje, Kalifornijos vasara, kai išdega ir išdžiūva beveik visos žolės ir krūmai, ir viskas alsuoja karščiu – išblukę saulėje automobiliai, namų sienos, tvoros, šaligatvio betonas, kelio ženklai. Keista, bet ir karštis ir vandens vėsuma kvepia labai panašiai. Šie kvepalai - tai ir vakaras ant vandenyno tilto, kai vaikštai virš Ramiojo vandenyno bangų ir paskui atsisuki į pakrantę, ir temstantis dangus prisipildo tamsaus rašalo mėlynumo, gilaus ir gražaus, kaip šių fantastiškų kvepalų buteliukas.