1989-aisiais metai yra pradžia ir mano naujosios knygos, kurios pavadinimo aš neminėsiu, kad nebūtų reklama – ji jau parduodama ir yra antroje vietoje šalyje pagal pardavimus, tiesiai po Sabaliauskaitės. Duskit, pavyduoliai. Knyga yra apie 1989-2000 metų Lietuvą ir mūsų skurdžią ir naivią buitį. Šis kvapas iš Prancūzijos, biudžetinis (nors kvepiantis gana nepigiai), ir buvo paleistas į apyvartą būtent tais 1989 metais.
Tai buvo tie laikai, kai Lietuvoje buvo skardiniai kioskai, sovietinio A-76 benzino smarvė, žmonės, kurie su dezodorantu buvo pažįstami tiek pat mažai, kaip ir su dušu arba skraidymu verslo klasės kabinoje. Varganas metas buvo. Šie kvepalai anais laikais kainavo mažiausiai kaip trijų mėnesių vidutinis atlyginimas. Šiandien 50 ml flakoną galima nusipirkti Lietuvoje už vienuolika eurų: čia kaip labai pradedančio santechniko 30 min. atlyginimas. Tada kvepalams pirkti reikėjo dirbti tris mėnesius, dabar užtenka trisdešimties minučių, štai kaip pasikeitė reikalai Lietuvoje. Nesakykit, kad blogai gyvenate (o jeigu blogai gyvenate, vis tiek niekam nesakykite, nes patys kalti). Aš tai gyvenu puikiai.
Daniel Hechter Caractère kūrėjas yra parfumerijos specialistas iš Prancūzijos Alain Verjus, kuriam tai yra vieninteliai pagarsėję plačiuose ratuose kvepalai, kas yra keista: kodėl toks talentas, muzikine kalba šnekant, parašė tik vieną hitą?
Tačiau hitas neeilinis.
Tai absoliučiai tobulas rudens aromatas. Krentantys lapai, kankorėžiai, spygliuočiai, rudens alėjos Palangos parke, parausvėję nuo šaltuko žandai, rudens paplūdimys, šaltas drėgnas smėlis, smilgos pliaže, žmonės su kepurėmis ir minkštais šalikais, „puikus gyvenimas gamtoje“ – kaip anglai sako, „beautiful outfoors“. Tai yra gamtos ir lauko kvapas, ir jūs būsite nustebę, kai sužinosite, iš ko jis pagamintas.
Kvapas atsiveria citrusais – bergamote ir citrinomis, o toliau skleidžiasi baziliku, jazminais ir, o Dieve, gvazdikais. Kokie dar kvepalai kvepia gvazdiku? Mums gvazdikai yra visiškai valdiškas kvapas, tai kvapas gėlės, kurią profsąjunga dovanoja moterims per kovo 8-ąją, o čia jis savo gaiviu, beveik pipiriniu aštrumu kuria tą rudeninę, griebiančią už šnervių nuotaiką. Na, ir pagrindas – balno, striukės, portfelio oda, kedras, bebrų analinių liaukų išskyros (kastoreumas), su stipriu gyvuliniu dvelksmu, kurį turėjau paminėti skaitytojų labui, ir, žinoma, samanos, kurios yra pats rudeniškiausias dalykas, kiek aš galiu įsivaizduoti.
Dabar purškiuosi ant rankos vėl ir vėl, ir jaučiuosi pasineriąs į nukritusių lapų krūvas, gulintis ant samanų, uostantis tik ką surinktus miško grybus ir spyglius, ir prisimenu, kad jau labai greitai mano gimtadienis, ir kad už dešimties dienų bus lygiai trisdešimt metų nuo tos dienos, kai juos gavau ir užuodžiau pirmą kartą. Jums ta pirmoji diena gali būti rytoj.
