Burberry yra mados namai, įkurti Londone XIX amžiuje, ir pažįstami daugeliui pasaulyje iš savo rusvai-pilkšvai-rausvo langelių piešinio. Gamino jie brangius drabužius ir rankines, visam pasaulyje pardavinėjo ir japonų turistus džiugino, ir vargo nematė. Viskas jiems buvo gerai, kol maždaug 2000 metais neprasidėjo nekontroliouojami dalykai.
Burberry piešinys pasidarė nelauktai populiarus miestų pašalpinio jaunimo, vadinamųjų čavzų (chavs) tarpe. Čavzais Britanijoje vadina tai, ką mes vadiname marozais ir buduliais – treninguotus idiotus, besitrinančius miestelių centruose, gyvenančius socialiniame būste iš savo ir tėvų socialinių pašalpų, smulkiai vagiliaujančius ir besiporuojančius su tokiomis pat patelėmis iš gretimo socialinio būsto ir auginančius kraujomaišos paveiktas atžalas, kurių akys viena per arti kitos ir kakta baigiasi ten pat, kur ir prasideda – ties antakiais.
Minėta socialinė subkultūra turi savo madas, ir tie, kas pakankamai daug prisivogdavo automagnetolų arba sėkmingai užsiėmė vagystėmis iš butų ir namų ir taip prakuto, pirko Burberry's apdarus firminėse parduotuvėse, o likusieji prasimanydavo suklastotų turgeliuose, ir pradėjo miestų ir miestelių centrai puoštis būdingu raštuotu piešiniu ant beisbolo kepurių, treningų ir net ant vadinamojo vagies džemperio su gobtuvu (burglar's hoodie).
Senieji mados namai iš pradžių džiaugėsi išaugusiais pardavimais, paskui pradėjo liūdėti, nes normaliems žmonėms pirkti ką nors, net ir skėtį ar rankinę, su Burberry spalvomis, tapo blogiausiu įmanomu tonu.
Po kelių metų buvo susigriebta, visos prekės, kurias galėjo pirkti atmatos, buvo išimtos iš gamybos, padirbiniai buvo konfiskuojami ir naikinami, ir prekės ženklas vėl tapo prestižiniu. Tokia buvo jų gyvenimo pamoka ir moralas: ne kiekvienas populiarumas yra gerai gyvenime, ir ne kiekvienas klientas yra pageidaujamas.
Šiandien rašau apie kvepalus Burberry for Men, kurie buvo sukurti tolimais 1995 metais, kai visi jau buvo pavargę nuo ankstesniojo dešimtmečio agresyvių tabako ir muskuso kvapų, ir į madą pradėjo eiti subtilumas, truputis citruso, labai nedaug vaisiškumo ir aromatinis medis. Kombinacija pasidarė tokia neatremiama, kad šio stiliaus kvapai – Carolina Herrera for Men, Costume National Homme arba Ralph Lauren Safari for Men pasiliko apyvartoje, atrodo, visiems laikams, ir žmonės, jei galėtų, iš jų neišlįstų, tokie jie subalansuoti ir limpantys prie širdies.
Lietuvoje šiandien šiuos kvepalus (100 ml buteliuką) galima įsigyti už truputį daugiau, nei trisdešimt eurų, todėl nėra jokios priežasties jų nepirkti – bent jau man taip atrodo.
Burberry kvapas prasideda bergamote ir truputuku rūgštaus žalio obuolio, kurį atsveria persikų saldumas, bet šie skanumai tuojau nudžiūva ir atsiranda daug medžio – sandalmedis, kedras, paskui (labai netipiškai, nes paprastai citrusas taip nesielgia) vėl išlenda rūgšti žaliosios citrinos nata, ir medis tęsiasi, rodos, be galo, palaikomas egzotinių tonkauogių.
Tai nuostabus kvapas (visokiuose interneto forumuose galite pasiskaityti beprasmių diskusijų apie tai, kaip jis anksčiau buvo geresnis, paskui pakeitė formulę ir vieną raidę pavadinime – ignoruokite tas šnekas, tie žmonės rašo, kad tik rašytų, tai ne kvapų specialistai, tai nuobodylos, panašiai, kaip ir tie, kurie gali ištisomis dienomis rašyti apie savo kepsnines, mėsų marinavimą ir plovų gaminimą).
Burberry yra švaros, tik ką nusipraususio ir dideliems darbams pasiruošusio žmogaus kvapas. Taip kvepia gera diena, švarios ir didelės parduotuvės, geri baldai, sutvarkytas miestas. Tai nėra revoliucinis arba provokuojantis kvapas – ne, tai kvapas apie tiesiog sėkmingą gyvenimą: kartais reikia ir tokio.
